Kauno lėlių teatro aktorė Elena Žekienė spektaklių veikėjus, išėjusius į užtarnautą poilsį, įdarbino edukacinėse programose „Svečiuose pas Skudurinę Onutę”
„Čia apsigyveno mano geri bičiuliai ir herojai – Peliukas Mufas, Paršiukas Čiukas, Skudurinė Onutė ir kiti. Pagailo vargšiukų, kad dulka lentynose nebylūs, puolami kandžių, o juk galėtų dar džiuginti lankytojus. Taip prieš dešimt metų ėmiausi teatralizuotų edukacinių programų, o gruodžio pradžioje įvyks jau 500-asis renginys”, – vedžiodama po Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejų pasakoja jo vedėja Elena Žekienė.
Įdomus ne tik vaikams
„Nemanykit, kad į Lėlių muziejų ir edukacines teatralizuotas programas ateina tik mūsų mažieji. Būna lankytojų iš Pagyvenusių žmonių centro – jiems labai įdomu, kaip veikia, juda lėlės. Sulaukiame studentų iš Lietuvos teatro ir muzikos akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, kurie muziejaus archyve randa medžiagos kursiniams, diplominiams darbams. Svečiuojasi čia ir būsimosios vaikų darželių auklėtojos, kurioms dėstau lėlių teatro pagrindus”, – rodydama savo valdas kalba aktorė.
Skudurinė Onutė, viena mylimiausių Elenos Žekienės herojų, tapo ir jos sumanytų renginių firminiu ženklu. Aktorė prasitaria, kad šiandien, deja, jau ne visi vaikai žino, kas toji Skudurinė Onutė, nes senokai buvo nauja knygos apie ją laida, o spektaklio repertuare neliko. Atėję į Lėlių muziejų jie gali susipažinti su šia veikėja, ženklinusia kelių žiūrovų kartų vaikystę.
„Muziejuje veikė ir Skudurinės Onutės dirbtuvėlė”, į kurią ateidavo šeimos su vaikais pasimokyti, kaip labai paprastomis priemonėmis pasidaryti namų lėlių teatrą. Metus palankę užsiėmimus jie paskui pasirinkdavo pjesę ir patys sukurdavo pagal ją spektakliuką. Dabar norėčiau įgyvendinti projektą „Skudurinės Onutės kelionės” – su edukacinėmis lėlių programomis ir spektakliu aplankyti Punsko, Seinų, Šiaurės Lietuvos vaikus, nes jiems į Kauną susirengti ne taip paprasta”, – pasakoja Elena Žekienė.
Iš miestų ir kaimų
Į Lėlių muziejų atvyksta ekskursijos iš visos Lietuvos, pastebi jo vedėja. „Dabar regioniniai Turizmo informacijos centrai organizuoja išvykas į Kauną su specialiu „meniu” vaikams: aplankomas Zoologijos muziejus, Zoologijos sodas ir Lėlių muziejus. Vaikučių klegesys mūsų muziejuje aidi kiekvieną savaitę, o per moksleivių atostogas būna ypač daug lankytojų”.
„Ar smarkiai pasikeitė vaikai per pastaruosius keliolika metų?” – klausiu ilgametės Kauno lėlių teatro aktorės.
„Labai. Ypač miesčioniukai – jie drąsesni, triukšmingesni, įžūlesni, daugiau visko matę. Tokiems vietoj zuikių ar princesių paduok supermenus, betmenus. Provincijos vaikai kitokie – tylūs, tvarkingi, mandagūs. Jie smalsesni – domisi ir džiaugiasi viskuo, kas jiems rodoma, nes namuose neturi didelės pramogų pasiūlos. Tas skirtumas labai juntamas, ir dėl to šiek tiek skaudu. Jaunoji karta turėtų gauti vienodas galimybes lavėti, ugdyti savo asmenybę”, – kalba E.Žekienė.
„Tačiau vienas dalykas bendras visiems – labiausiai vaikai nori patys vaidinti. Mūsų edukacinėse programose jie turi tokią galimybę. Šiemet kartu su kolege Ramute Kabelkaite vaidiname spektakliuką „Kviečia Kiškis drąsuolis” pagal Danutės Čiurlionytės pasaką. Čia vaikai ne tik pamato, kaip dirbama su pirštininėmis, lazdelinėmis lėlėmis, marionetėmis, šešėlių teatru, bet ir patys padeda vaidinti, nes visai salei išdalijame pirštines-aveles”, – apie mažųjų žiūrovų pomėgius pasakoja pašnekovė.
Teatro istorijos liudininkai
Sodraus balso artistę Eleną Žekienę Kauno lėlių teatro spektakliuose žiūrovai išsyk atpažindavo iš savito tembro ir jos šelmiškų, ryškių personažų temperamento. „Buvau Skudurinė Onutė, Peliukas Mufas, Paršiukas Čiukas, svarbiausias Zuikis iš „Zuikių mokyklos”, Alioša iš „Juodosios vištos”…Visų personažų neišvardysi – vien svarbiausių suvaidinau daugiau nei penkiasdešimt. Žinoma, labiausiai pamilau tuos, kurie geriausiai pavyko. Štai mano mylimasis Mufas, turėjęs dvi letenėles – juodą ir baltą. Dailininkė jį padarė iš vilnos, todėl vargšiuką kandys gerokai apgraužė…”
Vedžiodama po savo valdas – Lėlių muziejų ir jo archyvą, Elena Žekienė sako, kad jai gera čia dirbti. Tarp aštuonių šimtų lėlių ji jaučiasi kaip su giminėmis, artimais bičiuliais bendraudama.”Man patinka, kad bet kada galiu pasiimti užmirštą lėlę iš seno spektaklio ir kaip Miegančiąją gražuolę ją vėl prikelti. Paversti charakteriu, žadinančiu džiaugsmą, atjautą…”
Nukabinusi nuo sienos oranžinį apvalainą kaip moliūgėlis Paršiuką Čiuką su maskatuojančiomis galūnėmis Elena Žekienė – kaip mat jį atgaivina virtuoziškais judesiais. „Šios lėlės valdymas nesudėtingas. Aš labiausiai mėgau spektakliuose dirbti su lazdelinėmis lėlėmis pati būdama už širmos. Tada tarsi susilieji su lėle, matai jos rakursą. Marionečių nemėgstu – jos žemai, vedžiojantis aktorius mato tik jų pakaušius, nėra vienovės su vaidinamu personažu jausmo. Dabar labai populiarus gyvasis planas, kaukėti artistai. Tikrasis, senasis lėlių teatras tarsi traukiasi į šoną, nublokštas teatrinių madų vėjų. Užtat mūsų muziejuje toks teatras tebėra išsaugotas visomis savo turtingomis formomis. Matyti jo gyvą istoriją – didelis džiaugsmas ir man pačiai, ir vaikams”.