Leonardas Gutauskas, impulsyvaus, spontaniško pasakojimo meistras, kurio tekstai skaitytoją paprastai įtraukia ne fabuline išmone, o pasakojimo ekspresija, polifoniškomis asociacijų kaskadomis ir atviro, intymaus kalbėjimo tonacija, parašė dar vieną romaną, – „Sapnų teologija”, kurį ką tik išleido LRS leidykla.
Kaip ir ankstesnėje Nacionalinės premijos laureato kūryboje, naujosios knygos įtaigos svoris sukoncentruotas į prustiškos prozos estetines nuostatas – stichiškai fiksuoti asociatyvius atminties signalus ir perteikti tokia tvarka, kokia ji juos siunčia. Romano forma itin paranki ir palanki rašytojo amplua – tai sergančios ir klejojančios keturiolikmetės Augustės sapnai, kurie supina šviesius jos vaikystės įspūdžius su skaudžia tremties patirtimi Jakutijoje 1941-aisiais.
Paskelbta daug dokumentikos apie lietuvius tremtinius, bet štai pagaliau turime originalią beletristikos meistro šios temos traktuotę. „…visi sapnai, kuriuos taip gerai įsiminiau, buvo dienų sapnai, kai paprastai žmogus nesapnuoja, triūsia prie rąstų tampymo iš ledinio vandens, prie žeminės ar stogo lopymo ar kitokių nemažiau sunkių ir alinančių darbų. O gal tik užpoliarinės dienos turėjo galią sukurti tuos įstabius, pasakiškus sapnus, kuriuose visa įmanoma, visa atskleista ir nieko nepaslėpta – tereikia neatitraukiant žvilgsnio nuo žarijų užmigti.”
Augustės sapnai tarsi perima mitinę realybę su Sibiro vaizdais ir amžinais bibliniais motyvais, kai tikrovė ir stebuklai – greta. Atšiaurioje aplinkoje skleidžiasi Augustės ir suomio Jarvio meilė. Meilės istorija ir krikščioniškasis tikėjimas – tokie šio romano meniniai ir egzistenciniai pamatai.