Kai pasakai keliausiąs į piečiausią Graikijos dalį -Peloponesą, tai daugeliui ne iš karto tampa aišku, kur tai yra. Tada privalu paminėti Olimpiją, esančią Peloponese ir pasauliui padovanojusią olimpinių žaidynių idėją.
Milijonai turistų ir šiandien plūsta pasižiūrėti antikinės Olimpijos liekanų. Jos – iškalbingos ir įspūdingos, kaip ir į naują pastatą persikėlęs Olimpijos archeologijos muziejus (jį verta aplankyti net labiausiai muziejų nemėgstantiems žmonėms).
Peloponesas – tai ir Mikėnų civilizacijos lopšys, Sparta su jos vyriškumo mokykla, antikinis Epidauro teatras, fantastiškas bizantiškosios kultūros miestas Mistra.
Tai ir Korintas, Manis, ir daugelis kitų mažiau ar daugiau lankomų vietų, bylojančių apie senosios Europos dvasią.
Tačiau į Graikiją verta keliauti ne tik dėl jos šlovingosios praeities.
Šiandieninės Graikijos dvasia niekada neatsivers turistų apgultose vietose, kur visos prieigos „išlaižytos” ir sutvarkytos, kaip ir kitur pasaulyje. „Gyvosios” Graikijos reikia ieškoti atokiau nuo pagrindinių turizmo arterijų. Peloponesas šiam tikslui – ideali žemė.
Laikas sustoja
„Graikijoje man patinka žmonių gyvenimo būdas, niekas niekur neskuba, turi laiko pasėdėti, pasikalbėti.
„Rytoj”, – dažniausiai tariamas graikų žodis. Be to, čia nuostabus klimatas bei gamta”, – „Klaipėdai” kalbėjo vokietė Hanelorė Vimberger, iš žvarbios Šiaurės Vokietijos į Graikiją, nedidelį Koronio miestelį atsikrausčiusi gyventi prieš 23 metus.
Kasdien eidama Koronio gatvelėmis, sutinki tuos pačius pagyvenusius graikus, oriai sėdinčius gatvėje prie atvertų kavinių durų, ramiai nužvelgiančius visus atvykėlius ir maloniai linksinčius jiems galva (suprask – sveiki atvykę).
Jie rūko, gurkšnoja kavą, vandenį, jauną vyną ar uzo (anyžių degtinę). Šis sedėjimas gatvėje tampa toks savaime suprantamas ir reikšmingas, be ko Graikijos peizažas būtų žymiai skurdesnis.
Vokietė Hanelorė tvirtino, jog graikai esą labai tolerantiški žmonės, atviromis širdimis priimantys kitataučius.
Kai ji Koronyje sumanė atidaryti nedidelę suvenyrų parduotuvę, niekas „nekišo” jai kojos, priešingai – daug padėjo, nuolat kviesdavosi į svečius.
Hanelorės kaimynystėje parduotuvę turintis graikas Kostas Kirkorianas, buvęs kapitonas, šių eilučių autorei labai entuziastingai sakė lankęsis Rygoje ir žinąs, kur yra Klaipėda.
O be to, jis pažįstąs čia, Graikijoje, netoliese gyvenančią lietuvę dailininkę ir pažadėjo kitą kartą būtinai su ja supažindinti.
Koronis – vos per 2 tūkstančius gyventojų turintis miestelis, kuriame turistinis sezonas prasideda per Velykas, o baigiasi kartu su bobų vasara, lapkričio pradžioje. Nors graikas kapitonas tvirtino sutikęs Koronyje lietuvių turistų, tačiau jie kol kas čia – retenybė.
Apytikriai prieš trisdešimt metų nuošalesnius Peloponeso miestelius ir kaimus atrado vokiečiai, austrai, šveicarai, nemažai jų čia įsigijo namus.
Šiuo metu atvyksta daug turistų iš Olandijos, Švedijos, Anglijos, Italijos, Prancūzijos. Naujų vasarotojų pasirodė iš Čekijos ir Rusijos. Vasaros sezono metu į kurortus patraukia ir patys graikai iš didžiųjų miestų – Atėnų, Kalamatos ir kitų.
Pragaru graikai vadina rugpjūtį ir pirmąją rugsėjo savaitę, kai priplūsta tiek žmonių, jog neįmanoma rasti nei tuščios kėdės atsisėsti, nei vietos mašinai.
Unikalios parduotuvėlės
Graikai myli turistus. Galbūt toji meilė, pasireiškianti begaliniu nuoširdumu, šypsena, dėmesiu, netikėtai pasiūlytu puodeliu kavos, jiems yra natūralus atsidėkojimas turistams, iš kurių šiandien jie pragyvena geriau nei iš tradicinio verslo – alyvuogių auginimo.
Ypač sujaudina senyvo amžiaus pardavėjai, nepaliaujantys vėl ir vėl dėkoti už tai, kad iš jų nupirkai kepalėlį duonos ar fetos gabalėlį.
Toji mažų parduotuvėlių savininkų „gvardija” – tikras Graikijos fenomenas.
Tarkime, Koronyje yra unikali dviejų brolių laikraščių parduotuvė, dirbanti dažnai iki vidurnakčio, kurioje gali nusipirkti ne tik šios dienos, bet, pavyzdžiui, ir prieš savaitę išėjusį vokiečių „Die Zeit” ar rusų ” Argumenty y fakty”.
Tik tuodu senyvo amžiaus graikai laikraščių chaose geba surasti tai, ko reikia.
Kitame Charakopiono kaimelyje visi namų savininkai ir užsieniečiai žino fenomenalią gelžgalių krautuvėlę, kur gali gauti visko, ko reikia namų ūkiui. Čia prekiaujantys senukai maloniai tau parduos ir vieną vinį.
Tame pačiame kaimelyje – garsus graikės Žoržijos restoranas. Tiesą sakant, sunkiai jį galima pavadinti restoranu. Tai tiesiog paprastas kambarys su atvira virtuve, kur tau matant garuoja puodai, o aplink sukasi šeimininkės katės (jei esi Graikijoje, privalai susitaikyti su nešvara, chaosu ir katėmis).
Pati Žoržija verda, patiekia maistą, o paskui prisėda prie svečių pakalbėti, nors negali pasakyti nė vieno žodžio jokia užsienio kalba.
Šio restorano sienos dar mena laikus, kai vidurnaktį staiga užgesdavo šviesa, kalnas lėkščių būdavo sudaužomas į šipulius ir ant tų šukių graikai šokdavo sirtakį.
Šiandien tokie vaizdai – reti, o tradicinius šokius gali pamatyti šokant nebent vaikus miestelio šventėse (graikų šokio pamokos mokyklose – privalomos).
Turistai taip pat turi galimybę išmokti graikiškų šokių specialiai rengiamose pamokose.
Po euro – kainų šuolis
„Žmonės Graikijoje keičiasi. Jie darosi vis panašesni į vakariečius. Jau skaičiuoja pinigus.
Jiems pasidarė svarbu, kokia mašina tu važinėji, kokį darbą dirbi”, – pasakojo daugiau kaip dvidešimt metų Graikijoje gyvenanti vokietė Kristel Šrioder. Pasak jos, didžiuliai pasikeitimai atėjo su euro įvedimu 2002 metais.
Kainų sprogimas turtingus padarė dar turtingesnius, o neturtingus visai nuskurdino. Vidurinė klasė beveik visai išnyko.
Anot graiko, būti neturtingam Graikijoje, vadinasi, dirbti žemės ūkyje ir per mėnesį gauti apie 700 eurų.
Didžiuosiuose miestuose gerą darbą turinčio specialisto pajamos gali siekti ir 15 tūkstančių eurų.
Neturtingas graikas paprastai pats užsiaugina daržovių, laiko gyvulius, pasigamina vyno, daugiausiai – svečiams.
Per dvi savaites Graikijoje neteko matyti nė vieno girtuoklio, nors cigaretės savęs gerbiantis vyras nepaleidžia iš rankos – rūkyti leidžiama visur ir visada.
Per paskutiniuosius metus Graikija tapo brangi ne tik vietos žmonėms, bet ir turistams, ypač iš euro zonos šalių.
Vokiečiai jau dejuoja, kad maisto produktų kainos Graikijoje tapo aukštesnės nei Vokietijoje.
Pavyzdžiui, litras pieno (eurais) kainuoja 1,1-1,3, pakelis sviesto – 2,3, pusės kilogramo duonos kepalėlis – 0,65, litras aliejaus – 4,5-5 eurus. Pigiau dar galima nusipirkti nebent daržovių vietos turgeliuose.
Litras „A95” benzino lapkričio pradžioje kainavo apie 90 eurocentų, o mažytis puodelis graikiškos kavos kavinėje – 1,2 euro.
Mokėti tenka ir važiuojant autostrada – arčiau Atėnų – 2,7 euro už lengvąjį automobilį, atokiau sostinės – 2 eurus (maždaug kas 50–100 kilometrų).
Apartamentų nuomos kainos Koronio miestelyje šį sezoną svyravo nuo 30 iki 60 eurų už parą, atskirų namų – 70 – 120 eurų.
Piko metu už automobilio paros nuomą tenka pakloti ir 50 eurų, o spalį už savaitės apynaujo automobilio nuomą galima nusiderėti iki 150 eurų.
Aliejus – Graikijos auksas
Bobų vasara spalio gale – puikiausias atostogų metas Peloponese. Oras dar sušyla iki 25-30 laipsnių, tačiau saulė jau nepavojinga, nebereikia jokių apsauginių kremų.
Vanduo Viduržemio jūroje – 20- 22 laipsniai šilumos. Rudenį po vasaros karščių iš naujo sužaliuoja žolė ir pražysta gėlės, todėl pasijunti ir vėl sugrįžęs į vasarą.
Ypač įspūdingai atrodo iš tolo geltonuojantys apelsinų ir mandarinų sodai, prinokę granatai. Pakelėse graikai siūlo pirkti maišus mandarinų ir apelsinų (5 kg – 4,5 – 5 eurai), riešutų, migdolų ir graikinių riešutų nesunku prisirinkti pačiam), savito skonio medaus.
Būnant Graikijoje, privalu paragauti jogurto su medumi. Žinovai sako, kad graikiškam jogurtui pasaulyje analogų nėra. Iš jogurto graikai gamina populiarųjį užkandį su šviežiu agurku ir česnaku – „tzadziki”.
Peloponesas garsėja ir kaip derlingiausia alyvmedžių žemė. Žaliuojantys alyvuogių sodai – tipiškas Peloponeso peizažas. Gurmanai gerai žino didžiąsias ir mėsingąsias Kalamatos alyvuoges, laikomas vienomis geriausių pasaulyje.
Lapkričio mėnesį, pasibaigus turistiniam sezonui, graikai pradeda nurinkinėti alyvuogių derlių, ir tai trunka net iki vasario.
Šįmet, pasak vietinių, derlius nebus gausus, nes alyvuogės gerai dera kas antri metai, o pernai būta turtingų.
Nepaisant moderniausių šių dienų technologijų, kol kas niekam pasaulyje nepavyko išrasti alyvuogių surinkimo prietaisų.
Graikai, kaip ir antikos laikais, alyvuoges su šakomis nudaužo pagaliais, jas nuo patiestų užtiesalų surenka į maišus ir išveža į aliejaus spaudyklas. Jose alyvuoges šaltuoju būdu spaudžia moderniausios mašinos, graikų daugiausiai perkamos iš Vokietijos.
„Graikijos aliejus – geriausias pasaulyje”, – išdidžiai kalbėjo vienoje aliejaus spaudykloje užkalbintas jos savininkas. Jis tvirtino, jog italams neužtenka savojo aliejaus, todėl jie labai apsukriai superka graikiškąjį ir vėliau jį sumaišę su tenykščiu parduoda kaip savo.
Kai žvelgi į neaprėpiamus alyvuogių sodus tarpukalnėse, niekaip protu negali suvokti, kiek žmonių rankų reikia tuos vaisius surinkti, o vėliau paversti aliejumi – vadinamuoju Graikijos auksu.
Savo akimis pamatyti primityvų alyvuogių rinkimą – vienas iš labiausiai įsimintinų rudeninės Graikijos įspūdžių.