Įvartis į alkoholizmo vartus

Radę jėgų pakilti naujam gyvenimui vyrai girtuoklystėje skendinčią praeitį vadina pragaru

Valdininkams skaičiuojant, kiek litrų svaigalų tenka statistiniam Lietuvos gyventojui, mūsų šalyje, vienoje labiausiai prasigėrusių Europos valstybių, įsikūrė keistas klubas.

Tai – futbolo komanda, pavadinta iš pelenų atgimstančio mitologinio paukščio Fenikso vardu. Šioje komandoje žaidžia vyrai, kurie galynėjasi ne tik su rungtynių varžovais. Svarbiausias jų priešininkas – priklausomybė nuo alkoholio.

„Kauno diena” rašė, kad šios komandos žaidėjai neseniai iškovojo Europos masto pergalę. „Fenikso” nariai – du kauniečiai verslininkai ir teisininkas sutiko papasakoti apie asmeninę pergalės prieš svaigalus kainą.

Paskutinis reisas

Prieš trejus metus kaunietis verslininkas Stasys Pranevičius neišskrido iš Londono į Lietuvą savo reiso lėktuvu. Tuo metu, kai kilo lėktuvas, jis sėdėjo oro uosto bare ir, visiškai praradęs laiko nuojautą, gėrė.

„Iki baro viskas klojosi gerai, – pasakoja 45 metų vyras. – Aš pristačiau į nuomos punktą automobilį, kuriuo važinėjau tvarkydamas Didžiojoje Britanijoje reikalus.

Nuvykau į oro uostą, užsiregistravau, perėjau kontrolės patikrinimą. Iki lėktuvo pakilimo buvo likusi valanda. Ir aš nutariau užsukti į barą”.

„Lėktuvas išskrido be manęs. Sugrįžau į Lietuvą kitu reisu. Mane, visiškai girtą, kažkas įkėlė į lėktuvą, parskridau be sąmonės. Kitą dieną iš Vilniaus į Kauną parvažiavau taksi, paskui taksistas parvedė mane iki durų”.

„Už taksi sumokėjau – o gal nemokėjau, gal taksistas pasiėmė pats, neprisimenu – 800 svarų. Iš ryto žiūriu – sudaužytas nešiojamasis kompiuteris”, – prisimena S.Pranevičius.

„Supratau, kad kaltininkų nėra, išskyrus du. Tai – aš ir degtinė”, – sako jis. Šis įvykis privertė suvokti, kad jis jau nebepajėgia kontroliuoti savęs.

Svaigalų keliu bėgo nuo problemų

„Matyt, tiesa, kad žmogui jo gyvenime skirta alkoholio statinė. Kai tą statinę išgeri ir atsidarai kitą, prasideda bėdos. Vieni sugeba savo statinės net neįpusėti. O aš supratau, kad mano statinė jau seniai pabaigta”, – kalba S.Pranevičius.

1995-aisiais jis įsteigė individualią įmonę, užsiimančią puspriekabių-refrižeratorių prekyba. Prieš tai, baigęs Panevėžio sporto mokyklą-internatą, studijavo tuomečiame Kauno politechnikos institute, žaidė futbolą „Politechnikos”, „Kauno maisto”, „Elektros” komandose.

Dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą jis atsidūrė Amerikoje ir keliavo it Dž.Keruako herojus – nuo Meksikos iki Niujorko. „Tais laikais, su rusišku pasu, vos ne visą kelią autostopu… Tai buvo kelionė, lydima nuotykių ir alaus”, – pasakoja S.Pranevičius.

„Kai sugrįžau namo, gyvenimas pasirodė gerokai sudėtingesnis, – prisimena jis. – Lietuvą pasiekė Rusijos krizė. Mano įmonę, kaip ir daugelio, užgriuvo sunkumai”.

„Prasidėjo rimtesni išgėrinėjimai, – pasakoja verslininkas. – Iš pradžių – kad atsipalaiduočiau. O vėliau – kad pajėgčiau pradėti dieną”.

Užburto rato belaisvis

„Nė nepastebėjau, kaip tapau priklausomas nuo alkoholio”, – sako S.Pranevičius.

„Diena prasidėdavo vieninteliu poreikiu – išgerti. Šimtas gramų degtinės, kad pajėgtum judėti. Tada jau gali pradėti dirbti. Bet per pietus vėl reikia „įkalti”. Ir vakare, prieš miegą. Visą laiką turi būti „pavartojęs”, – pasakoja jis apie buvusį savo, jau stipriai priklausomo nuo alkoholio, gyvenimą.

„Tai pradėjo trukdyti verslui, – prisimena vyras. – Supratau, kad prarandu pasitikėjimą. Kai stipriau išgerdavau, jau nebesusitvarkydavau su savo reikalais, su pasižadėjimais, o turėdavau kas mėnesį skraidyti į Didžiąją Britaniją. Gėrimas darėsi vis didesnė problema”.

„Ateina laikas, kai pasijunti kaip voverė rate, – kalba jis. – Imi gerti vien tam, kad gertum. Svaigalai jau nebeteikia nei palengvėjimo, nei atsipalaidavimo. Prieini ribą, kai iš alkoholio nebegauni jokio malonumo, jokio linksmumo. Geri, kad gyventum, gyveni, kad gertum”.

„Kol vieną dieną suvoki, kad liko tik du keliai: arba pasakyti „stop”, arba gerti dar daugiau, kad greičiau pasiektum kapines”, – kalba S.Pranevičius.

Šiandien šis vyras skaičiuoja trejus metus, kai visiškai nevartoja alkoholio. „Gyvenimas pasikeitė radikaliai, kelis kartus padidėjo įmonės apyvarta”, – sako jis.

Viskis ir odekolonas – vienodai gerai

„Po 10 gėrimo dienų milijonieriaus ir valkatos mąstymas suvienodėja”, – kalba S.Pranevičius. „Gerų ir blogų gėrimų nebelieka. Jei valkata pasiūlys odekolono, o milijonierius po ranka neturės viskio, jie abu gers odekoloną”, – pritaria Giedrius Lubas, UAB „Transporto paslaugų centras” savininkas. Jis įsitikino: alkoholizmas sulygina visus socialinius sluoksnius.

Transportu ir logistika užsiimantis 38 m. verslininkas sako pernelyg gerai žinąs, ką reiškia gyvenimas, kai svarbiausias dienos darbas yra išgerti.

„Pats jau nebeatsigaudavau, – pasakoja G.Lubas. – Kviesdavausi medikus, jie statydavo lašinę ir valydavo organizmą po daugiadienių išgertuvių”.

„Gerdavau vadinamaisiais „kabliais”, – prisimena jis. – Mėnesį ar pusantro gyvendavau blaiviai, ir būdavo tik darbas, darbas, darbas. O paskui turėdavau išgerti, kad palengvinčiau įtampą, pabėgčiau nuo rūpesčių. Tada jau nebepajėgdavau sustoti”.

Gyvenimas slydo iš rankų

„Kai pamatydavo mane su alaus buteliu, sakydavo: tai ryt jau gersi… Aš atšaudavau: taigi čia tik alus. Vienas butelis! Bet pradėjęs nuo vieno butelio, kitą dieną išgerdavau du, o trečią dieną jau imdavau kaip reikiant gerti”, – pasakoja G.Lubas.

„Pradžia visuomet būdavo šauni, o pabaiga – lindynėse”, – prisimena jis. Gyvenimas ritosi žemyn juo toliau, juo didesniu pagreičiu.

Jis pasiekė stadiją, kai šeima ėmė balansuoti ant subyrėjimo ribos, o verslui grėsė visiškas fiasko. „Tiesą sakant, aš buvau bankrutavęs, – sako verslininkas. – Manimi jau niekas nebetikėjo. Kaip gali pasitikėti žmogum, jei jis nėra tikras, kad rytoj pasirodys darbe, kad bus įmanoma su juo susišnekėti?”

Po vieno iš daugiadienių girtavimų G.Lubas atsidūrė Narkologijos dispanseryje. „Įkalbėjo tėvai. Žmona su manimi tuo metu nebendravo”, – kalba jis.

Tuomet pirmą kartą gyvenime vyras išdrįso prisipažinti: sergu alkoholizmu.

Alkoholis sulygina visus

„Pasakyti sau, kad esi alkoholikas, labai sunku, – teigia G.Lubas. – Aš mąstydavau: na, neturiu stabdžių, nejaučiu saiko, man stinga valios. Gerai, išgeriu daugiau nei kiti, bet darbas, įtampa, ko nepasitaiko… Tačiau tik ne alkoholikas!”

„Alkoholizmas – baisus žodis, – sako jis. – Visą laiką maniau, kad alkoholikai – tai tos pamėlynavusios žmogystos prie konteinerių. Aš juk ne toks”.

„Tuomet dar nežinojau, kad tai ligai visiškai nusispjaut į tavo socialinę padėtį, pareigas ir pajamas. Ji gali grėsti respektabiliausiam žmogui. Dauguma JAV rinkėjų žino, kad jų prezidentas Džordžas Bušas nevartoja alkoholio, nes praeityje dėl jo turėjo labai rimtų problemų”, – kalba G.Lubas.

Jo ir svaigalų keliai išsiskyrė prieš devynerius metus.

Nepakildavo iš lovos

„Gėrimas. Diena iš dienos”, – taip savo praeitį apibūdina 32 m. prokuroras Liutauras Rapolavičius. „Pirmas rimtas užgėrimas buvo studijų metais, aš esu baigęs Policijos akademiją ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Paskui buvo daug užgėrimų. Pernelyg daug”, – kalba jis.

„Visą laiką lydėdavo kaltės jausmas. Nuolatinė baimė. Pasižadėjimai: aš susiimsiu. Bet tai – tik savęs apgaudinėjimas”, – kalba teisininkas.

„Dažniausiai gerdavau vienas, – prisimena L.Rapolavičius. – Sugėrovai, kuriuos sutikdavau baruose, būdavo atsitiktiniai žmonės. Jaučiausi siaubingai, bet nieko negalėjau padaryti”.

„Paskutiniu metu rytais dažnai jau nebepajėgdavau pakilti iš lovos, – pasakoja jis. – Kasdien man reikėdavo 0,7 litro degtinės”.

Paskutiniu lašu tapo pokalbis su viršininku. „Šefas pasakė labai aiškiai: arba geri, arba dirbi, – prisimena L.Rapolavičius. – Supratau, kad daugiau pokalbių nebus. Jau prieita galutinė riba”.

Šis pokalbis vyko prieš 3 metus ir 7 mėnesius. Nuo tada prasidėjo S.Rapolavičiaus blaivybės stažas.

Likimo brolių paieškos

„Tik prisipažinęs, kad esi alkoholikas, gali pradėti keisti savo gyvenimą, – tvirtina G.Lubas. – Tik tada gali jį išjudinti iš mirties taško. Imi ieškoti pagalbos, žmonių, turinčių tą pačią bėdą”.

„Skaičiau įvairią literatūrą apie šią ligą, – pasakoja S.Pranevičius. – Ieškojau receptų, kaip atsikratyti tos negalios. Bet suvokiau: savo jėgomis, be žmonių, kurie ryžosi išspręsti šią savo problemą, susidoroti su alkoholizmu per sunku”.

„Išsivaduoji iš nepakeliamos kaltės, kai bendraudamas su turinčiais tą pačią bėdą supranti: tu nekaltas dėl savo negalios. Dabar žinau – alkoholizmas yra liga, panaši į diabetą. Ne savo valia tu susirgai. Labai gaila, kad visuomenė neįstengia šito suprasti”, – sako L.Rapolavičius.

„Tas, kuris turi abi rankas, niekada nesužinos, ką reiškia gyvenimas be rankos, – kalba G.Lubas. – Nesergantis alkoholizmu niekada nežinos, kas tai yra”.

Ieškodamas likimo brolių S.Pranevičius susipažino su G.Lubu, kuris jau turėjo blaivaus gyvenimo patirtį. „Viską buvau pradėjęs nuo nulio, – prisimena G.Lubas. – Susigrąžinau šeimą. Ėmiausi kito verslo, nes iš buvusiojo tebuvo likęs vienas sulūžęs sunkvežimis. Tapau kitu žmogumi. Aš mečiau gerti”.

Idėja kurti komandą

G.Lubas su alkoholizmo problemą sprendžiančiais žmonėmis jau buvo užmezgęs santykius ne tik Lietuvoje. Su bendraminčiais užsienyje jis supažindino ir S.Pranevičių.

„Sužinojome, kad rusai turi net futbolo komandą, kurioje žaidžia žmonės su priklausomybėmis, – pasakoja jis. – Kartu treniruojasi, dalyvauja pasaulio čempionatuose… Mums kilo idėja: o ką, jei ir Lietuvoje suburtume tokią komandą?”

„Aš niekada nebuvau nustojęs žaisti futbolo, – sako S.Pranevičius. – Žaidžiu už vieną Kauno veteranų komandų. Visada žinojau, kad tarp futbolininkų, kaip ir tarp kitų sportininkų, yra besigalynėjančių su alkoholizmu”.

Taip beveik prieš metus Kaune buvo įkurta salės futbolo komanda „Feniksas”. Iš pradžių joje buvo aštuoni žaidėjai. Šiandien – keliolika. Kai kurie jų – profesionalūs sportininkai, bet yra tokių, kurie, kaip G.Lubas ar vėliau prie „Fenikso” prisijungęs L.Rapolavičius, kamuolį spardę tik vaikystėje. S.Pranevičius tapo žaidžiančiuoju komandos treneriu.

Į praeitį grįžti nenori

Šį mėnesį „Feniksas” laimėjo Europos „Homeless” (benamių, arba žmonių su socialinėmis bei priklausomybės problemomis) čempionatą.

Rugsėjį komanda dalyvavo Pasaulio čempionate Keiptaune, į kurį kelialapį iškovojo šį pavasarį tapdami nugalėtojais atvirajame Rusijos čempionate. Pietų Afrikoje lietuvių komanda bendroje įskaitoje užėmė 26-ą vietą iš 48-ių. „Gal tai ir nėra aukšta vieta, bet tapome „Cape Town Cup” finalininkais!”- džiūgauja S.Pranevičius.

Dabar „Feniksas” rengiasi kitąmet Danijoje vyksiančiam Pasaulio čempionatui.

„Pergalės yra smagu, bet mums svarbiausia ne jos, – sako S.Pranevičius. – Jei parvažiuotume kaip autsaideriai, vis tiek džiaugtumėmės. Svarbiausia yra buvimas kartu, draugystė, palaikymas”.

„Fenikso” komandos vyrai kartu ne tik sportuoja. Drauge jie švenčia gimtadienius, susitinka kitomis progomis.

„Linksminamės kaip visi normalūs žmonės, tik be alkoholio”, – sako G.Lubas. „Bet ta tema mums nėra joks tabu. Mes kalbamės apie tai, juokaujame. Ne veltui sakoma, kad girtuokliai yra patys išradingiausi žmonės: viską pragėrę jie randa, už ką gerti toliau”, – nusijuokia S.Pranevičius.

„Girtavimas yra mūsų praeitis, jos neišbrauksi, – kalba „Fenikso” treneris. – Ir nors visko gali atsitikti, kiekvienas iš mūsų žinome: ten, kur buvome, nebenorėtume sugrįžti. Tai yra pragaras”.