Ketvirtadienio vakarą Žvejų rūmų salė šurmuliavo: beveik dvi valandas trukusio koncerto metu apypilnei salei pasirodė po pasaulį intensyviai gastroliuojantis Sankt-Peterburgo vyrų baletas, vadovaujamas nusipelniusio Rusijos artisto Valerijaus Mikhaylovskio.
Analogų pasaulyje neturinčios trupės pasirodymas, į kurį bilietai kainavo nuo 40 iki 140 litų ir kuriame apsilankė apie šimtas žmonių, turinčių „Laisvalaikio” ir „Olialia Gold” korteles, Lietuvoje jau organizuojamas ne pirmą kartą.
Pirmieji šios trupės vizitai uostamiesčio žiūrovams sukėlė susižavėjimą ir nuostabą. Bet, tikino po pasirodymo į grimo kambarį žurnalistus įsileidęs choreografas, publika artistus greitai pamiršta. „Ketverių metų pertrauka (tiek laiko praėjo nuo paskutinio jų pasirodymo. – Aut. past.), regis, per ilgas laiko tarpas”, – šypsojosi Vyrų baleto siela.
Nemažai tą vakarą solinių numerių, kuriuos vainikavo subtiliai sušokta „Mirštanti gulbė”, scenoje atlikęs V. Mikhaylovskis į Klaipėdą atvyko lydimas šešių šokėjų.
Vos prieš kelias savaites trupė grįžo iš turnė po Kanadą ir Ameriką, kur viešėjo jau trečią kartą. „Tik kelis koncertus spėjome sušokti Sankt-Peterburge ir išskubėjom čia, į Pabaltijį. Vėliau esame laukiami Tolimuosiuose Rytuose”, – gastrolių sąrašą vardijo pašnekovas.
1992 metais suburtas Vyrų baletas kritikų buvo pavadintas iššūkiu klasikiniam baletui. V. Mikhaylovskiui toks pasakymas kelia šypsnį: „Įkurdamas trupę, visiškai negalvojau, kad tai bus kaip priekaištas moterims šokėjoms arba mes jas pakeisime ir kopijuosime. Tiesiog tuo metu norėjosi ko nors neįprasto. Atsimenu, Kovo 8-osios proga teatruose buvo kuriami vadinamieji „kopūstnikai”: moteriškais kostiumais persirengę vyrai atlikdavo savo kolegių partijas. Tie pasirodymai buvo laukiami ištisus metus. Gimė mintis, o kodėl nesubūrus trupės, kuri būtų neįprasta, šiek tiek juokinga, bet, svarbiausia, vienytų profesionalius šokėjus.”
Pasak pašnekovo, prieš įkurdamas trupę, kurioje vyrai persirengia moteriškais kostiumais ir šoka moteriškas partijas iš klasikinio baleto pastatymų, choreografas baiminosi, jog šokėjų pasirodymai gali būti vulgarūs. Kad išvengtų to, V. Mikhaylovskiui teko ilgai repetuoti ir aiškinti šokėjams, ką jis nori matyti scenoje.
„Ilgai stebėjome kaip šoka balerinos. Kai kuriuos jų gestus, šokio manieras stengėmės atkartoti. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip tai sunku padaryti. Kai atrodė, kad jau viską puikiai darome, koncertinius numerius nufilmavome. Tai, ką pamatėme televizoriaus ekrane, mus šokiravo – parodijos klaikios ir vulgarios. Tikro ir profesionalaus meno paieška truko ne vieną mėnesį.”
Trupės vaikinus, žinančius kaip nesuplėšius apsimauti pėdkelnes, pasidaryti sceninį makiažą ir šukuoseną, pavadinus „moterų svajone”, choreografas tik atsiduso: „Žinote, tai – mūsų darbo dalis. Nė iš vieno vaikino dar neteko girdėti, kad tai darydamas jaučia malonumą. Pats baisiausias darbas – klijuoti blakstienas. Kai pirmą kartą jas prisiklijavau, atrodė, kad sveria kilogramą. O kur dar aptempta suknelė, stovėjimas ant puantų… Tikras siaubas!”