„Užpakalių kraipymas scenoje ir dainavimas yra du skirtingi dalykai. Todėl tikrai reikia teisiškai viską sutvarkyti, kad niekas žiūrovų nebemulkintų”, – džiūgauja Simonas Donskovas.
„Absoliutus absurdas. Negi Lietuvoje nebėra kitų problemų, kad Seimo nariai užsiiminėja tokiais niekais”, – stebisi Edmundas Kučinskas.
Šitaip skirtingai scenos liūtai vertina klaipėdiečio parlamentaro Vytauto Grubliausko ir Dalios Teišerskytės Seimui pateiktą Reklamos įstatymo projekto pataisą, kuria norima įpareigoti atlikėjus skelbti, ar jų programa atliekama gyvai, ar leidžiamas įrašas.
„Šia pataisa nesiekiame nieko riboti ir drausti. Tiesiog žiūrovai turi teisę į informaciją”, – akcentavo V. Grubliauskas.
Jis siūlo atlikėjus, kurie nesuteikia žiūrovams išsamios informacijos, bausti nuo tūkstančio iki 10 tūkst. litų baudomis.
Žiopčioti – šlykštu
„Žiūrovams tikrai yra labai svarbu, ar atlikėjas dainuoja gyvai, ar tik maivosi pagal fonogramą. Mano žiūrovai labai akylai mane stebi, todėl aš palengvindamas jų kančias dažnai perduodu mikrofoną jiems patiems, kad jie padainuotų ir įsitikintų, jog dainuoju gyvai”, – pasakojo S. Donskovas.
Tiesa, dainininkas, jo žodžiais, nesimaivydamas prisipažįsta, kad kartais vis gi ir jam tenka griebtis fonogramos.
„Pavyzdžiui, yra viena nauja sudėtinga daina, kurią ne kasdien galiu atlikti. Kartais „sugriešiju” – dainuoju ją pagal fonogramą, bet jaučiuosi šlykščiai”, – atviravo S. Donskovas.
Pasak jo, kiekvieno atlikėjo sąžinės reikalas, ar jis koncerte tik apsimeta dainuojantis, ar iš tikrųjų atiduoda visą save. Tad esą kol nėra tai reglamentuojančio įstatymo, tokių nesąžiningų atlikėjų scenose netrūksta.
„Žiūrovai patys atsirinks”
E. Kučinskas svarstė, kad būtų labai sudėtinga kontroliuoti šią pataisą. Be to, esą reikėtų tiksliai numatyti, kuomet koncertas yra „gyvas”, o kuomet ne.
„Juk ne paslaptis, kad daugelis atlikėjų koncertuose dainuoja gyvai, tačiau jiems neakomponuoja muzikantai, o leidžiamas garso įrašas. Lietuva yra per maža šalis, kad dainininkai galėtų su savimi visur vežiotis orkestrą. Juk tai kainuoja didelius pinigus, o jei taip būtų, įsivaizduojate, kokios būtų bilietų kainos?”, – pasakojo E. Kučinskas.
Pasak jo, kadangi dabar kone 90 procentų atlikėjų naudoja koncertuose ne gyvą muziką, o kompiuterinius įrašus, gali tekti į sceną temptis kompiuterį ir prie jo pastatyti žmogų – tuomet esą bus galima sakyti, kad viskas buvo atlikta gyvai.
E. Kučinskas įsitikinęs, kad ir be įstatymų žiūrovai susigaudo, kuris atlikėjas dainuoja gyvai.
„Neįmanoma apgauti žiūrovų ir visą koncertą nepastebėtam tik žiopčioti pagal fonogramą. Nesimatytų nebent tuomet, jei koncertuotum stadione, kur telpa 20 tūkstančių žiūrovų. O salėje, kur sėdi tūkstantis, viskas kaip ant delno. Seimui nereikėtų kištis, o palikti patiems žiūrovams atsirinkti, į kurių atlikėjų koncertus eiti”, – komentavo E. Kučinskas.
„Nereikia rūšiuoti”
E. Kučinskui antrino ir klaipėdietiškų grupių „Mango”, „Raketa” bei atlikėjų Amberlaifo ir Andriaus Rimiškio prodiuseris Gintaras Bendžius. Jis šią pataisą pavadino populistiniu politikų žingsniu.
„Įvairi muzika gali būti pateikta įvairiai ir nereikia rūšiuoti atlikėjų į žaliuosius ir raudonuosius. Ir taip visiems aišku, kad pavyzdžiui, džiazas atliekamas gyvai, o tie, kurie kuria pop muziką, privalo pasitelkti modernias technologijas. Negi galvojama, kad žiūrovas toks kvailas ir pats nebesusigaudo, kas kaip dainuoja? Manau, kad ši pataisa – tik puikus pretekstas politikams atkreipti į save dėmesį ir vaidinti Tadą Blindą”, – kalbėjo G. Bendžius.
Anot jo, tokio įstatymo nėra nė vienoje Europos šalyje. Tad esą jį įvedus Lietuvoje būtų sunku prisikviesti užsienio atlikėjus, nes juos tai žeistų.
„Labai daug niuansų, kuriuos būtų sunku išspręsti. Be to, vėl būtų švaistomi mokesčių mokėtojų pinigai, nes reikėtų įsteigti instituciją, kuri viską kontroliuotų”, – sakė G. Bendžius.
Atstatys meninį teisingumą
V. Grubliauskas akcentavo, jog šia iniciatyva jokiu būdu nesiekiama ką nors riboti ar drausti. Be to, naujasis įstatymas nereglamentuotų ir koncertų bilietų kainų – tą esą diktuos pati rinka.
„Žmonės turi teisę į informaciją. Jie turi žinoti, į kokį koncertą bilietą perka. Man, kaip muzikantui, visuomet ta neteisybė žiūrovų atžvilgiu buvo skaudulys širdyje. Dabar yra proga atstatyti elementarią socialinę lygybę tarp visų muzikantų ir meninį teisingumą.
Kodėl tas atlikėjas, kuris rizikuodamas suklysti dainuoja gyvai, turi jaustis diskriminuojamas prieš tą, kuris užsilipęs į sceną tik atlieka artisto vaidmenį. Ne paslaptis, kad dabar į sceną ropščiasi nei balso, nei klausos neturintys veikėjai, kurie mulkina žmones esą dainininkai”, – kalbėjo Seimo narys.
Jis sakė net neabejojąs, kad ši pataisa sukels daug diskusijų šou verslo pasaulyje ir neslėpė jau sulaukęs iš kai kurių šou verslo ryklių skeptiškų atsiliepimų.
„Dar nebuvome spėję užregistruoti pataisos Seime, kai sulaukiau „plastmasės” gerbėjų skambučių. Tačiau daugelis gyvai dainuojančių scenos vilkų mane palaiko”, – pasakojo parlamentaras.
V. Grubliauskas siūlo, kad reklamoje ar televizijos transliacijos metu būtų nurodoma, ar programa atliekama gyvai, ar pagal pilną fonogramą, ar pagal dalinę fonogramą, kai dainininkas dainuoja gyvai naudodamas muzikinį įrašą.
Šis įstatymas galiotų ir Lietuvoje koncertuojantiems užsienio atlikėjams. Jie turėtų informuoti žiūrovus, ką šie matys ir girdės – ar prieš penkiolika metų darytą įrašą, ar gyvai atliekamas dainas.
Kontrolierių būtų
V. Grubliauskas pabrėžė, kad tikrai nereikėtų steigti naujos institucijos, kuri kontroliuotų šio įstatymo laikymosi. Kontrolė galėtų būti patikėta Radijo ir televizijos komisijai arba Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai (LATGA-A).
Tiesa, LATGA-A generalinis direktorius Edmundas Vaitiekūnas suabejojo, ar jiems būtų tikslinga atlikti tokią kontrolę.
„Mes giname autorių teises ir esame suinteresuoti jiems surinkti kuo didesnį atlyginimą. Nėra nustatyti atskiri tarifai, kiek mokėti už gyvą, o kiek už fonograminį koncertą. Organizatorius LATGA-Ai moka po 6 procentus, o jei vyksta akademinės muzikos koncertas – po 7 procentus nuo gautų pajamų”, – pasakojo E. Vaitiekūnas.
Pasak jo, kontrolierius galėtų būti tas, kas gina vartotoją – Vartotojų teisių apsaugos tarnyba.