Ką reikėtų keisti, kad Lietuvos universitetuose gautais diplomais jauni specialistai nenusiviltų? Tuo domėjomės kalbindami švietimo ir mokslo ministrę Romą Žakaitienę.
– Apie aukštųjų mokyklų finansavimo ir valdymo reformą dabar diskutuoja ir politikai, ir akademinis jaunimas. Ar, susitikusi su šalies Prezidentu, priėjote prie bendros išvados, ką kardinaliai reikėtų keisti?
– Susitikime su Prezidentu sutarėme, kad reikia keisti aukštojo mokslo finansavimą, peržiūrėti valdymą. Taip pat būtina pasirašyti Nacionalinį susitarimą su politinėmis partijomis dėl aukštojo mokslo reformos ir tokiu būdu užtikrinti reformos įgyvendinimą formuojant 2008 m. biudžetą.
Šiuo metu įvairios politinės partijos siūlo savo modelius, kaip reformuoti studijų ir mokslo valdymą, yra šios Vyriausybės įgyvendinamas Aukštojo mokslo plėtros planas, patvirtinta konkreti jo veiksmų programa, kurioje matyti tam tikri reformos žingsniai. Tačiau konkretaus reformos modelio su Prezidentu neaptarinėjome, nes jis dar nėra išdiskutuotas. Bendrą sprendimą būtina rasti jau kitais metais, kad galėtume pradėti keisti įstatymus ir planuodami 2008 m. biudžetą numatytume lėšas, reikalingas aukštojo mokslo ir studijų reformai įgyvendinti.
– Ar pritariate nuomonei, kad kuo greičiau reikia nustatyti studento „krepšelį”, skatinti asmeninį finansinį studentų įnašą į studijas ir taip mažinti sistemos valstybinį reguliavimą?
– Pertvarkant studijų finansavimą, svarbu susitarti dėl principinių nuostatų. Manome, kad reikia skatinti aukštųjų mokyklų konkurenciją, daugiau dėmesio skirti studijuojančiajam. Svarbi ir asmeninė jo motyvacija, siekiant kokybiško išsimokslinimo, taip pat studijų kainos pusiausvyros sudarymas studijų rinkoje. Turėtume didinti studijų prieinamumą įvairioms tikslinėms socialinės atskirties grupėms (socialiai remtiniems, neįgaliems ir pan.), efektyviau panaudoti valstybės biudžeto lėšas.
Taip pat galvojama, kad atsižvelgiant į studijų finansavimo pertvarkos tikslus ir principines nuostatas, optimaliau reikėtų išnaudoti įvairius studijų finansavimo šaltinius: ne tik valstybės biudžeto, bet ir paties studijuojančiojo, verslo ir kitų privačių finansinių iniciatyvų bei aukštųjų mokyklų lėšas. Pastaruoju metu intensyviausiai diskutuojama dėl „studijų krepšelio” mechanizmo. Planuojama, kad kitų metų pradžioje Švietimo ir mokslo ministerija plačiam visuomenės aptarimui pateiks detalųjį studijų finansavimo modelį.
– Dalyvaudama Lietuvos studentų sąjungos (LSA) surengtuose „akademiniuose pusryčiuose” išgirdote ir akademinio jaunimo nuomonę apie studijų finansavimą. Ką pažadėjote studentams?
– Pažadėjome studentus kviesti į darbo grupes, kurios rengs reformos modelį, labiausiai tinkamą Lietuvai. Studentus patikinome, kad valstybė ieškos palankiausių studijų kreditavimo formų, skirs paramą socialiai remtiniems ir gerai besimokantiems studentams. Pastaroji pozicija atitiko ir studentų lūkesčius. Akademinių pusryčių metu LSA pristatė studentų apklausą, kaip jie suvokia studijų finansavimo ateitį. Apie 47 proc. studentų pasisakė už mokamas studijas, tačiau tikimasi, kad geriausiai besimokančių ir socialiai remtinų studentų studijas finansuos valstybė.
– Paskolų studijoms sistema kol kas netobula. Ar pritariate siūlymams ją keisti ir kaip, Jūsų nuomone, tai reikėtų daryti?
– Manome, kad šios sistemos gerinimas tiesiogiai susijęs su studijų finansavimo pertvarkos modeliu. Efektyvi paskolų studijoms sistema negali veikti atsietai nuo studijų finansavimo sistemos, todėl mums labai svarbu paskolų sistemos klausimus spręsti kartu su visa studijų finansavimo pertvarka.
Dabar valstybės paskolų studentams fondas nėra mažas, jis padidėjo nuo 2,47 mln. Lt 1999 m. iki 20 mln. Lt 2006 m. Be to, Fondo lėšos, skirtos paskoloms, kasmet pasipildo lėšomis iš jau pradėtų grąžinti paskolų, kurios taip pat yra naudojamos paskoloms studentams teikti. Š. m. III ketvirčiui jau buvo panaudota 20 mln. Lt, iš jų 7 mln. – iš grąžintų paskolų. Siekiant tobulinti paskolų sistemą, labai svarbu ją sukurti lanksčią, visiems vienodai prieinamą. Ji turėtų prisidėti prie aukštojo mokslo prieinamumo, ypač vaikams iš socialiai remtinų šeimų, užtikrinimo.
– Universitetų dėstytojų mėnesinio atlyginimo vidurkis – tūkstantis litų atskaičius mokesčius. Ar manote, kad tiek mokant už darbą į aukštąsias mokyklas galima privilioti dirbti daugiau jaunimo? Kaip reikėtų didinti universitetų konkurencingumą?
– Atlygis už dėstytojų darbą iš tiesų yra mažas, tačiau noriu pasidžiaugti, kad jis didės: 2007 m. valstybės biudžeto projekte numatyta, kad nuo liepos 1 d. šie atlyginimai didės vidutiniškai 20 procentų.
Kalbėdami apie Lietuvos mokslo ir studijų sistemos ilgalaikę viziją, neabejotinai teigiame, kad tyrėjų ir dėstytojų profesijos taps prestižinės, valstybė ir aukštosios mokyklos sistemingai investuos į žmonių išteklius. Siekiama, kad Lietuvoje dirbtų tarptautinio lygio dėstytojai ir tyrėjai, geriausi Lietuvos ir užsienio specialistai. Mokslo ir studijų sistema turi užtikrinti geras sąlygas studentų, dėstytojų ir tyrėjų tobulėjimui, įsitraukimui į šalies ir globalines mokslo, studijų, inovacijų erdves ir darbo rinkas. Todėl siekis pritraukti kuo daugiau jaunimo dirbti aukštosiose mokyklose siejasi su rimtomis investicijomis į žmogiškuosius išteklius.
– Nerimsta diskusijos ne tik dėl studijų kokybės, bet ir dėl studentų skaičiaus bei studijų programų gausos universitetuose. Kokias permainas norėtumėte matyti šioje srityje?
– Aukštųjų mokyklų tinklo ir studijų programų skaičiaus optimizavimas, studentų skaičiaus mažinimas – tai vieni sudėtingiausių ir prieštaringiausiai vertinamų aukštojo mokslo raidos Lietuvoje klausimų. Dėl to tikrai esama labai daug ir kardinaliai priešingų nuomonių. Vienareikšmiai atsakyti į šiuos klausimus tikrai negalima. Neabejotina, kad aukštasis mokslas turi būti visiems prieinamas ir, be abejo, geros kokybės. Manome, kad šios vertybės negali būti sumenkintos priimant vienokius ar kitokius valdingus sprendimus. –
Studijų rinka neturėtų būti vertinama vien tik kiekybiniais kriterijais. Tai, ar daug, ar mažai studentų bei studijų programų yra Lietuvoje, neturi būti lemiantys veiksniai. Kur kas svarbesnis klausimas – studijų sistemos ir studijų rinkos adekvatumas realiai darbo rinkai, šalies ūkio, visuomenės ir žmogaus poreikiams. Šia prasme Lietuvos aukštųjų mokyklų konkurencingumas yra labai svarbus.