Lolos Montes (1821-1861) gyvenimas kaip viesulas pralėkė per penkis žemynus. Išgarsėjusi šokėja vos netapo karaliene, tačiau mirė skurde.
Kadaise garsas apie šią moterį sklido visur, o dabar tėra išlikę jos rašyti memuarai, vos keletas neryškių nuotraukų ir garsioji frazė: „Lola ima viską, ko nori”.
Šios moters gerbėjai mirė vienas po kito. Ji taip ir nepatyrė laimingos meilės. Besaikis egoizmas kliudė ir pačiai Lolai, ir tiems, kurie ją pažinojo.
1955 metais apie šią moterį režisierius Maxas Ophulsas sukūrė filmą „Lola Montes”. Garsūs aktoriai ir prabangios dekoracijos turėjo lemti juostos sėkmę, tačiau nežinia kodėl ją sužlugdė nuoma. Jauna aktorė Martine Carol, suvaidinusi Lolą, nusižudė, o po dvejų metų, neišlaikęs patyčių, mirė ir režisierius. Tai buvo paskutinės Lolos Montes „aukos”. Beje, šis vardas ir pavardė tai moteriai niekada nepriklausė. Juodaplaukę Lolą gimtojoje Airijoje, Slaigo grafystėje, visi vadino Elizabeth Rosanna Gilbert. Jos tėvas buvo airis, o motina ispanė (grafų Paris ir Montes palikuonė).
Sutapimai
Elizabeth mama Eliza Oliver buvo nesantuokinė užeigos savininkės ir dažno šios smuklės lankytojo dvarininko duktė. Kai penkiolikmetei Elizai įkyrėjo nuolatinis darbas užeigoje, ji pabėgo su vienu airių karininku. 1821-aisiais porai gimė duktė Elizabeth. Po dvejų metų tėvo pulką perkėlė į Indiją, todėl ten išvyko ir Eliza su mažąja dukrele. Tais laikais Indija anglams buvo tikras Eldoradas. Iš tos šalies vargšai grįždavo praturtėję. Sklido legendos apie paslaptingus Indijos miestus, apie rubinų ir deimantų pilnas dėžes, apie gryno aukso dievybių statulas. Tačiau legendos nutylėjo, kad tenykštis klimatas ir plintančios ligos europiečiams buvo labai pavojingos. Susirgo ir Elizabeth tėvas. Tik mėnesį pagyvenęs Indijoje jis mirė nuo choleros. Simpatiška jauna našlė neilgai gedėjo – krito į akį pulko vadui ir po mėnesio su juo susituokė. Mažoji Elizabeth buvo išsiųsta į Škotiją pas patėvio gimines. Nuo aštuonerių metų mergaitė augo pensione. Ten ji dažnai sulaukdavo įvairių bausmių už tai, kad įžūliai elgdavosi su suaugusiaisiais, vogdavo saldumynus ir virtuoziškai meluodavo bandydama išsisukti. Draugių pensione Elizabeth beveik neturėjo, nes visada stengdavosi vadovauti, o tuos, kurie su ja nesutikdavo, puldavo kumščiais.
Būdama šešiolikos ji pasielgė taip kaip motina – užmezgė romaną su leitenantu Thomu Jamesu. Netrukus pora pabėgo į Airiją ir ten susituokė. Tuo sutapimai nesibaigė. Po metų leitenantui su jauna žmona teko vykti tarnauti į Indiją.
Šokiais gynėsi nuo nuobodulio
Kol vyras per karštį ir dulkes vaikėsi plėšikus, Elizabeth mėgavosi gyvenimu pasakiškuose Kalkutos soduose. Gindamasi nuo nuobodulio ji mokėsi pas indę šokėją tų egzotiškų pa, kuriais vėliau užkariavo visą Europą. Jai nebuvo sunku tai padaryti, nes turėjo lankstų kūną, tvirtas kojas ir įgimtą ritmo jausmą
Dar Indijoje Elizabeth patiko vienam jaunam turtingam lordui. Jiedu drauge jodinėdavo po apylinkes, o vėliau išvyko į Angliją neva aplankyti giminių. Jau plaukdami laivu gyveno vienoje kajutėje, o atvykę į Europą įsikūrė viename viešbučio numeryje. Kažkas apie tai pranešė Elizabeth vyrui. Šis nedelsdamas išsiuntė į Angliją laišką – paprašė skyrybų. Be to, per teismą jis sugebėjo iš lordo išsireikalauti nemažą sumą pinigų už moralinę žalą.
Čigonės pamokos
Prasidėjus skyrybų procesui Elizabeth išvyko kuo toliau nuo apkalbų – į Seviliją, ir čia rimtai ėmėsi mokytis ispaniškų šokių. Ji gerai nujautė, kad viskas, kas ispaniška, pamažu ateina į madą. Uždegantys šokiai romantizmo epochoje buvo tokie populiarūs kaip anksčiau prancūziški menuetai. Elizabeth jų mokėsi pas seną čigonę. Šiai jauna moteris priminė anksti mirusią dukrą Lolą (sutrumpintas Doloresos vardas), dėl to ji ėmė taip vadinti ir savo mokinę. Nuo to laiko jau gerai ispaniškai kalbėjusi Elizabeth pasivadino Lola (dar prisidėjo motinos proprotėvių pavardę – Montes).
Debiutas Londone
Pinigų grįžti namo ji neturėjo. Pagelbėjo vienas anglų konsulas, kurį Lola sugraudino savo istorija. Į Angliją abu plaukė vienoje kajutėje. Atsisveikindamas konsulas davė jai pinigų brangioms pokylių suknelėms nusipirkti.
1843 metais „ispanų šokėja Lola Montes” pirmąkart pasirodė Karališkojo Londono teatro scenoje. Iki tol nieko panašaus žiūrovai nebuvo matę. Kiekvienas jos judesys skleidė paslėptą aistrą. Lola, kaip ir mokė čigonė, tai gundančiai pakeldavo sijoną, tai apnuogindavo petį. Dėl to ir pasklido kalbos, kad ji šoka beveik apsinuoginusi. Tačiau to niekada nebuvo – tik žiūrovų fantazija norimą įsivaizdavo esamą… Jau pirmą vakarą baleto mėgėjai apmėtė debiutantę puokštėmis gėlių, kurios buvo skirtos kitiems artistams.
Lolai reikėjo būti atsargiai – Londone gyveno nemažai žmonių, galinčių ją atpažinti. Be to, kaip ir pati manė, turtingų gerbėjų reikėjo ieškoti žemyne. Lola, savo dienoraštyje užrašiusi: „Man reikia susirasti kokį nors princą”, išvyko į Vokietiją, nes ten karalių dinastijos narių viename kvadratiniame kilometre buvo daugiau negu kitose šalyse. Jos pasirodymą Berlyne matė net pats Rusijos caras Nikolajus I, didelis baleto gerbėjas.
F.Lisztui buvo per daug temperamentinga
Drezdene šokėja susipažino ir pavergė vengrų kompozitoriaus Franzo Liszto širdį. 1845 metais jie atvyko į Paryžių, tačiau abipusiu susitarimu greitai išsiskyrė. Lolą nuvylė tai, kad F.Lisztas buvo neturtingas, o šį išgąsdino moters temperamentas. Kompozitorius draugams skundėsi, jog neišsimiega ir negali kurti muzikos.
Nors jie ir išsiskyrė, F.Liszto protekcija padėjo Lolai patekti į Didžiąją operą. Čia po šokėjos pasirodymų kritikai negailėjo liaupsių: „Lola – tikra gundytoja. Jos išvaizda labai patraukli ir jaudinanti”.
Turtuolių medžiotoja
Lola žavėjosi Alexandre’as Dumas, Honore de Balzacas, tačiau rašytojai buvo neturtingi, o pinigingi ponai šokėjomis nesidomėjo, nes Paryžiuje jie visada naudojosi pačių gražiausių Europos kurtizanių paslaugomis.
Lola į savo ispaniškų šokių repertuarą įtraukė ir itališką tarantelą, tik suteikė jai veržlaus erotiškumo. Pasipylę straipsniai vos nesužlugdė moters karjeros. Išgelbėti ją galėjo tik įtakingas teatro kritikas Alexandre’as Dujarieu. Lola surezgė planą, kaip „netyčia” su juo susipažinti. Sužinojusi, kad kritikas kiekvieną rytą jodinėja Liuksemburgo sode, pasiskolino arklį, „atsitiktinai” išdygo priešais jį, neva išsigandusi nukrito nuo arklio ir susižeidė koją… Greitai jie pradėjo susitikinėti nuolat ir po kurio laiko Lola persikėlė pas Dujarieu gyventi. Jis net ketino vesti šią moterį, bet užklupo nesėkmės: straipsniai tapo nebe tokie aštrūs, o draugai, sužinoję apie Alexandre’o romaną su Lola, nusisuko nuo jo. Galbūt bičiuliai žinojo, kad šokėja tuo pat metu suko galvas ne vienam Paryžiaus turtuoliui. Kai kitas kritikas pabandė Alexandre’ui atverti akis, šis iškvietė jį į dvikovą. Lolos gerbėjas buvo nušautas, o aplinkiniai apkaltino dėl to „prakeiktą ispanę”. Šokėją gynė tik A.Dumas, tačiau jai vis tiek teko palikti Prancūziją.
Įsiveržė į rūmus
Lola išvyko į Bavariją, kurią valdė karalius Liudvikas I – romantikas ir teatro gerbėjas. Miunchene niekas nekreipė dėmesio į atvykėlę, todėl ji paprašė audiencijos pas monarchą. Jos negavusi Lola įsiveržė į karaliaus priimamąjį ir čia, reikalaudama pasimatymo, susimušė su tarnais. Išgirdęs triukšmą atėjo pats Liudvikas I. Jis apstulbo išvydęs ispaniškais drabužiais apsirengusią gražuolę. Po kelių dienų Lola jau buvo pirmoji karališkojo teatro balerina, o rūmų dailininkas tapė jos portretą, kuris ir dabar puošia Miuncheno dailės galeriją. Lolos biografas rašo, kad šokėja, norėdama patekti į rūmus, pirmiausia turėjo tapti karaliaus adjutanto meiluže.
Kai Liudvikas I susipažino su Lola, jam jau buvo apie 60 metų. Bavarijos valdovas turėjo keturis suaugusius sūnus ir anūką, būsimą karalių Liudviką II. Jo pamaldi ir negraži žmona jau seniai gyveno atskirai, todėl monarchas mielai užmezgė romaną su dailia šokėja. Liudvikas I rašė draugui: „Galiu palyginti save su Vezuvijumi, kuris, atrodė, buvo jau nurimęs, bet dabar išsiveržė. Esu įsimylėjęs kaip dvidešimtmetis jaunuolis”.
Greitai karalius pradėjo statyti Lolai rūmus. Jie tapo vienais gražiausių Miunchene.
Maištininkė
Sąmoningai ar nesąmoningai sekdama garsiąja prancūzų rašytoja George Sand gražioji šokėja įsidrąsino nešioti kelnes, rūkyti. Tai, kas buvo toleruojama Paryžiuje, nepatiko konservatyviam Miunchenui. Visuomenė ypač pasipiktino, kai nuo meilės apakęs karalius dovanojo Lolai grafienės titulą. Dėl to ministrų kabinetas nusiuntė Liudvikui I ultimatumą: jei Lola nebus išsiųsta iš šalies, atsistatydins ministrai. Suprantama, karalius atsisakė jų, o ne šokėjos. Kai studentai surengė demonstraciją prieš šią užsienietę, monarchas įsakė metams uždaryti universitetą.
Laiškuose karalius prašė gražuolės elgtis atsargiau, bet ši tik dar daugiau pylė alyvos į ugnį – net ministrus viešai išvadino „vokiškais asilais”. Kai prie Lolos balkono susirinko daugybė demonstrantų, ji pasirodė miniai pusiau nuoga, laikydama rankoje butelį šampano, ir išgėrė taurę į visų sveikatą.
Greitai pasklido gandas, kad karalius ketina šokėją vesti. To vokiečiams buvo jau per daug. 1848-ųjų vasarį žmonės apsupo Lolos rūmus. Mylimosios gelbėti atvykęs pats karalius buvo sužeistas iš minios paleistais akmenimis, o Lolai pavyko slapta pasprukti. Vis dėlto visuomenės spaudžiamas Liudvikas I buvo priverstas pasirašyti įsakymą dėl šokėjos išsiuntimo iš šalies. To žmonėms neužteko, jie pareikalavo žodžio ir susirinkimų laisvės. Greitai maištai persimetė į Paryžių, Berlyną. Lola, nors ir nenorėdama, 1848-aisiais sukėlė Europoje sąmyšį.
Traukė iš karaliaus pinigus
Po šių įvykių gražuolė šokėja išvyko į Šveicariją, o Liudvikas I – į savo pilį kalnuose. Tarp jų nuolat zujo laiškanešiai. Lola vis rašė karaliui, kad nusižudys, jei šis neatsiųs jai pinigų, nes jau nebeturinti už ką net batų nusipirkti. Kartą ji pranešė monarchui, jog neturėdama iš ko gyventi išteka už turtingo 30-mečio George’o Traffordo Hildo. Tačiau jų santuoka truko neilgai. Pora nuolat pykosi, o sykį Lola net bandė nudurti vyrą peiliu. Kai šis ją paliko, moteris vėl verkšlendama rašė Liudvikui I, kad neturi jokio pragyvenimo šaltinio. Valdžios netekęs karalius šelpė mylimą šokėją iš savo pensijos, bet jai to neužteko. Netekusi vilties pralobti iš monarcho turtų Lola susitaikė su buvusiu vyru, tačiau greitai buvo areštuota už dvivyrystę. Pasirodo, ji taip ir nenutraukė pirmosios santuokos.
Avantiūros nesibaigė
1850 metais už užstatą išlaisvinta avantiūristė išvyko į Paryžių. Ten susirado naują meilužį ir ėmė su juo vėl šantažuoti karalių – vilioti pinigus.
Trisdešimtmetė Lola buvo dar labai graži, tačiau beveik nebešoko. Kone visą laiką ji leido restoranuose. Neretai šią moterį buvo galima išvysti visiškai girtą. Kartą ji kažkokiam vyrui norėdama įrodyti, jog tebėra jaunatviškai graži, viešai nusivilko suknelę. Po šio įvykio draugams vos pavyko apsaugoti Lolą, kad neišsiųstų jos iš Paryžiaus.
Amerika nuvylė
1851-aisiais Lola suprato, jog gyveno netinkamai. Moters pasiuntinys grąžino Liudvikui I visus jo laiškus, kuriais šokėja anksčiau šantažavo karalių, – ketino juos viešai paskelbti. Sujaudintas monarchas už tai atsidėkojo nemaža suma pinigų. Tuometinis meilužis supyko, kad Lola atsisakė karaliaus šantažo ir nuolatinių pajamų. Trenkęs durimis vyriškis ją paliko, o po kelerių metų nusižudė. Ne geriau baigėsi ir Lolos sutuoktiniui Hildui. Jis buvo išvytas iš armijos ir mirė skurde.
Išgyvenusi krizę moteris ne tik tapo religinga, bet ir vėl pradėjo šokti. Tačiau aplenkti jaunas konkurentes jau buvo sunku. Tuo metu kaip tik atsirado vienas amerikietis ir pasiūlė Lolai persikelti į JAV. „Mūsų šalis turtinga, o žvaigždžių joje mažai. Kai amerikiečiai jus išvys, būsite apmėtyta doleriais”, – kalbėjo jis. Kažkodėl Lola tuo patikėjo ir dar 1851 metais išplaukė į Niujorką.
Amerika ją nuvylė, nes amerikiečiai mažai domėjosi kultūra. Gąsdino ir tenykščiai papročiai. Kai Lola pabandė suteikti šokiams šiek tiek erotiškumo, spauda pagrasino, kad ji bus atskirta nuo Bažnyčios.
Šoko aukso ieškotojams
Lola patraukė į San Franciską, kurio žmones buvo apėmusi aukso karštligė. Čia ji šoko vietiniame teatre. Netikėtai ištekėjo už žurnalisto Patrico Hallo. Dėl nuolatinių barnių santuoka iširo po mėnesio. Jaunuolis ėmė gerti, puolė į depresiją ir greitai mirė.
Lola įsikūrė mažame Kalifornijos miestelyje, mokė šokti vietos gyventojų dukras, rašė memuarus, tačiau audringo gyvenimo nepamiršo. Po metų ji išvyko į San Franciską su jaunu aukso ieškotoju. Naujasis meilužis greitai Lolą paliko, tačiau ir pačiam ne geriau baigėsi – po kelerių metų jis nusišovė.
Šokėja susirado naują rėmėją ir išvyko gastrolių į Australiją. Ten taip pat buvo daugybė aukso ieškotojų, metų metus nemačiusių moterų. Jie dosniai mokėjo Lolai už pasirodymus.
Be namų
Australijoje ji šoko iki 1856-ųjų. Kai sukaupė nemažai pinigų, grįžo į Niujorką. Nei vaikų, nei savo namų ji neturėjo, tik nuomojamus kambarius įvairiuose miestuose, į kuriuos atvesdavo likimas. Paskutinis toks butas buvo vargingame Niujorko priemiestyje. Per Kalėdas grįždama iš bažnyčios Lola smarkiai persišaldė ir susirgo plaučių uždegimu. Mirė 1861 metų sausį. Prieš mirtį prisiminė savo tikrąją pavardę ir paprašė ją užrašyti ant antkapio – Elizabeth Rosana Gilbert.
Apie Lolą sukurta nemažai literatūrinių kūrinių, kino filmų. Pavyzdžiui, juostoje „Mėlynas angelas” ją vaidino Marlene Dietrich. Vladimiro Nabokovo Lolita taip pat turi šios kurtizanės bruožų.