Pamirštame, kad Eurovizija – ne krepšinis, nors rezultatai ir vertinami taškais

Vis netyla kalbos apie Euroviziją, kuri neretam lietuviui atrodo esanti tokia pat svarbi kaip Europos krepšinio čempionatas. Netgi reklama tokia buvo: pasiėmėm Europos krepšinio čempionato „auksą”, atėjo laikas Eurovizijos „auksui”. Bet šito gero, regis, teks palaukti. Mat pamirštame, kad Eurovizija – ne krepšinis, nors rezultatai ir vertinami taškais. O mūsų popžvaigždės – ne krepšininkai. Ir net žvaigždėmis jas vadinti netikslu – joms labiau tiktų kosminių šiukšlių apibūdinimas. Iš tokių kartais susidaro nedidelis negyvenamas dangaus kūnas. Beorė sritis. Parakultūrinė visuomeninio gyvenimo erdvė. Kultūros užribis, jeigu jau vertintume „popsą” sportiniais terminais.

Bet praėjusi Eurovizija parodė, kad „popsas” – ne sportas. Kad „sumesti taškai” (pinigai ir jų sukurtas įvaizdis, surepetuotas atlikimas ir prieškoncertinė reklama) nelemia pergalės. Pergalė slypi kitur – azarte ir rizikoje. Savotiškame chaose – ne repeticijose. Pagaliau – meno jėga tokia didelė, kad priverčia nusilenkti net tavęs nekenčiantįjį. Todėl kaltinti balsuotojus politiniu nekorektiškumu, idėjiniu (ar tiesioginiu) trumparegiškumu ir nacionalinėmis simpatijomis bei antipatijomis nekorektiška iš pralaimėjusiųjų pusės. Paprastas pavyzdys – jeigu jau ukrainiečiai taip myli ir gerbia Lietuvą (tai lėmė neseni politiniai įvykiai), kodėl gi neskyrė Laurai nė taško?.. Gal balsavo tik Lietuvos nekenčiantys Janukovičiaus šalininkai? Vargu. Viskas kur kas paprasčiau – užribyje taškai neskaičiuojami. O tai, kad „loveriai” postringauja, jog paskutinė vieta – ne tragedija, nieko čia baisaus, viskas buvo atlikta nepriekaištingai – man primena įsigalintį viešosiose gyvenimo srityse vakarietiškos civilizacijos bruožą: meluoti ir mandagiai šypsotis.

Pralaimėjimas – visuomet tragedija. Didesnė ar mažesnė. Prisiminkime senovės graikus – jeigu moki tragediją pripažinti ir išgyventi, ji suteikia katarsį ir apvalo sielą. Kad mylėtum, reikia mokėti neapkęsti. „Loveriais” pasivadinę jaunuoliai, sakyčiau, gerokai sumenkina žodžio „love” prasmę. Viso to, ką jie su pasididžiavimu rodė scenoje, jokia aistra, jokia pasija nepavadinsi. Pasijai reikia gaivališkumo, jėgos, „laukinių šokių”, o mūsiškiai, kaip įprasta Lietuvos popscenose, vaidino impotentiškas aistras. Kaip sakė vienas aktorius – scena pastatyta ne tam, kad bet kas ant jos kartųsi. Jeigu jau lipi – atiduok viską. Sudek, susinaikink, bet – paverk žiūrovą. Jeigu nesugebi – dainuok pakrūmėje. Ten irgi rasi klausytojų. Tegu ir neišprususio skonio.

Eurovizijos tema lietuviams pasidarys nebeaktuali ir nereikšminga po savaitės. Galbūt – kiek anksčiau ar vėliau. Tik lietuviška tendencija – kartis į sceną be vidinio įsipareigojimo ir aistros – išliks. Tuo abejoti neverta. Kaip abejoti neverta ir tuo, kad tokie pasirodymai sutrauks pakankamą kiekį „beaistrių” žiūrovų. Sukurti popgrupę ir jos auditoriją yra taip paprasta, kaip nusičiaudėti.

O aš vis pagalvoju, kad gal kokia nevykusi popžvaigždutė būtų, tarkim, pakenčiama padavėja. Ar prestižinių buities prekių reprezentuotoja. Juk tam, kad parodytum gražias kojas ir pusėtiną balselį, nebūtina lipti ant scenos.

Ir jeigu kada tokia žvaigždutė interviu bulvarinei spaudai suciepsės, kad į sceną ją veda aistra, matyt, tai bus pavasarinių hormonų audrų (o gal ir prodiuserio) inspiruota pasija. Aistra, kurią lydi talentas, skleidžiasi kitaip. Gaivalingiau. Ir nuo hormonų sukeltos aistros skiriasi tiek, kiek klausytojui Dievo duota skirti.

Renata Šerelytė