Šiandien, tradiciškai lapkričio 23 dieną, Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje bus įteikta 2006 metų Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Ji paskirta tautosakininkui dr. Konstantui Algirdui Aleksynui.
Nuo 1992 metų, kai buvo įsteigta Jono Basanavičiaus premija, šis svariausias valstybinis apdovanojimas už etninės kultūros veiklą tautos patriarcho gimimo dieną jo įkurtame Nacionaliniame muziejuje įteikiamas jau dvidešimt trečiam laureatui.
Renkantis ir grąžinantis
Šių metų premijos laureatas Konstantas Algirdas Aleksynas, kiek susijaudinęs dėl tokio įvertinimo ir pripažinimo, pirmiausia prisiminė palankią darbo terpę. Jis jau keturiasdešimt šešti metai dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Per keturis dešimtmečius dr. Aleksynas sudarė, parengė, redagavo daugiau kaip 70 tautosakos knygų. Didieji laureato darbai – iki 15 tomų išaugusi „Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka”, „Lietuvių liaudies dainynas”, partizanų ir tremtinių dainų rinkiniai. Pasak dr. Aleksyno, arčiausiai jo širdies – per tris šimtmečius sukauptos tautosakos grąžinimas žmonėms per leidinius.
Tautosakininkas prisiminė savo, dar Vilniaus universiteto studento, pirmąją ekspediciją į Dzūkiją, nuoširdžius žmones ir dar juntamą pokario atmosferą. Dirbdamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kasmet važiuodavo į ekspedicijas. Surinkta 3800 liaudies dainų, aptikta žmonių, mokančių po 300-400 dainų, galinčių pavartoti 300 patarlių.
Lietuviško epo mozaika
Signatarų namuose, J.Basanavičiaus kambaryje, premijos įteikimo išvakarėse surengtame susitikime su dr. Aleksynu dalyvavo ir ankstesnių metų laureatai. Kultūrologė ir kraštotyrininkė Irena Seliukaitė prisiminė, kad atgavus nepriklausomybę domėjimasis kraštotyra, netekęs draudimo romantikos, blėso, tačiau ji tiki, kad globalizacijos grėsmė vėl sustiprins tautos savigyną.
Prof. Libertas Klimka, turėdamas galvoje didėjančią emigraciją ir lietuviškų mokyklų kitose šalyse steigimą, liūdnai juokavo, kad pirmiausia reikėjo stiprią valstybę sukurti ir tik tada kolonijas visame pasaulyje steigti. Mokslo istorikas ir etnologas pabrėžė ne tik akademinių darbų, bet ir etninės kultūros sklaidos svarbą, kad nepamirštume, jog nacionalinės valstybės prasmė – tautos gyvasties išlaikymas.
Prof. Antanas Tyla prisipažino, kad jam apmaudu: senąją valstybę sugriovė kiti, spaudą uždraudė kiti, atkurti valstybę trukdė kiti, o dabar – globalizacijos apologetika ir patys einame nacionalinio paveldo, valstybės niekinimo keliu.
„Neturime lietuviško epo ir tai, ką renka Aleksynas, yra mūsų epo mozaika, – kalbėjo istorikas. – Iš jos galima atkurti tautos savimonę, požiūrį į save, kaimynus. Tai tautos šimtmečių testamentas ir gerai, kad yra tokių, kurie to testamento kaupimui paskiria savo gyvenimus. Renka tai, kas atstoja kitų tautų epą”.