Vengrų rapsodija ir internacionalinė jos komanda

Ketvirtą kartą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatyta operetė „Grafaitė Marica” sulaukė šilto žiūrovų dėmesio

Ši naujosios Vienos stiliaus operetė jau turi savo atlikimo tradiciją mūsų mieste. Ketvirtasis pastatymas ją pratęsė, savaip papildė, tačiau nenutolo nuo ankstesniųjų kanonų. Didesnis režisūrinis išradingumas, lengvesnis žvilgsnis į šią dažnai vengrų rapsodija vadinamą melodramą, daugiau improvizuotos laisvės „Grafaitės Maricos” pastatymui nebūtų pakenkę. Realistinį spektaklio sprendimą (režisierius – peterburgietis Aleksejus Stepaniukas) dar pabrėžė ir dekoracijos, sukurtos austrų dailininko Fryderio Klaino (Frieder Klein).

Batutos ir judesio meistrai

Iš visos „Maricos” statytojų komandos daugiausia pagiriamųjų žodžių galėčiau išsakyti dirigentui Jonui Janulevičiui ir choreografui Davydui Avdyšui iš Sankt Peterburgo. Skirtumas tas, kad baletmeisterio pastatytus įspūdingus šokius II veiksme ir gerokai išmiklintus solistų judesius gali matyti visi žiūrovai, o dirigento darbas dažnai lieka įvertintas vien tik profesionalų. (Kartais net ir prityrusiems teatralų komisijų nariams reikia atlaidžiai paaiškinti, jog dirigentas – pirmasis asmuo muzikiniame spektaklyje).

Jonas Janulevičius šioje Imrės Kalmano operetėje atsiskleidė kaip brandus dirigentas. Ne kaip jaunas ar daug žadantis muzikas, o jau mokantis ir, svarbiausia, norintis dirbti bei pasiekti rezultatą batutos meistras. Jo diriguojamas orkestras girdėjosi kaip vienovės, darnos siekiantis kolektyvas, o ne atskirų instrumentininkų, jų grojamų temų ar potemių rinkinys. Orkestrantai subtiliai, lanksčiai akompanavo solistams, niekur jų neužgoždami, gana jautriai frazuodami, sukurdami jaukią aplinką dainuojantiems artistams. Trijų veiksmų sudėtingus, galima sakyti operinius finalus muzikantai atliko beveik be priekaištų.

Su solistais J.Janulevičius taip pat padirbėjo iš širdies ir iš peties. Už tai ir buvo pamalonintas komplimentu, kad parengiamasis spektaklio procesas – „panašiai kaip su Jonu Aleksa”. Ar gali būti geriau įvertintas talentingiausio Lietuvos dirigento mokinys?

Įsimenantys debiutai

Ramintos Vaicekauskaitės sukurtasis Maricos vaidmuo (II premjeroje) – didžiulis iššūkis ir pačiai solistei, ir teatrui, ir režisieriui, ir dirigentui. Debiutantės paprastai nepradeda nuo Maricos, jų jaunuoliškam talentui atsiskleisti pasirenkami kur kas lengvesni vaidmenys. Nelabai stiprus, tačiau gražus, visuose registruose lygus R.Vaicekauskaitės balsas, tiksli intonacija, nestokojanti aristokratiškumo laikysena – visa tai, net ir premjeroje, kurioje paprastai būna daugiausia jaudulio ir netikėtumų, leido solistei jaustis pirmąja spektaklio dama. Ką ir kalbėti: ryškus, įsimenantis ir jaudinantis debiutas!

Kur kas didesnę patirtį turinti Nomeda Vilkanauskaitė, mano manymu, dar nespėjo atverti savo balso ir artistinio žavesio klodų. Esu girdėjusi puikių Nomedos pasirodymų Operetės, Pažaislio muzikos festivaliuose, to paties laukiau ir šiame spektaklyje. Nežinau, kas jame ar prieš jį atsitiko, kad čia, lyg tyčia, dainininkei pritrūko ištvermės, vokalinio stabilumo, užtikrintumo….

Klasikinės operetės pagrindinį vaidmenį pirmąsyk atliko solistas Raimondas Baranauskas. Nežiūrint premjerinio jaudulio, jo santūrus baritonas skambėjo raiškiai, jautriai ir natūraliai. Pastarąjį epitetą būtų galima naudoti ir apibūdinant solisto artistinę raišką.

Įsimylėjusių širdžių nuotaika

Didžiulę patirtį Klaipėdos muzikiniame teatre turintis Mindaugas Gylys (grafas Tasilas antrojoje premjeroje) darsyk patvirtino savo ištikimybę operetės žanrui. Solistas be priekaištų įgyvendina viską, ko iš jo reikalauja klasikinės operetės žanras.

Antroje premjeroje R.Vaicekauskaitė ir M.Gylys publikai prisistatė ne tik kaip puikūs solistai, bet ir kaip duetas, pažįstantis vokalinės ir aktorinės meistrystės paslaptis, už tai ir paskleidęs salėje jaudinančią ir drauge pakilią įsimylėjusių širdžių nuotaiką.

Blykstelėjo kai kurių nepagrindinių vaidmenų atlikėjai: puiki Giedrė Juknevičiūtė (Čigonė), kaip visada žavinga Kristina Siurbytė (Liza), įtikinama ir kiek nuosaikesniais potėpiais kuriama Živilės Lamauskienės Liza. Žiūrovų žandai plyšta scenoje pasirodžius Gediminui Maciulevičiui (Kunigaikštis Populeskus).

Jaunai ir neabejotinai labai gabiai dailininkei Kotrynai Daujotaitei ateityje norėčiau nuoširdžiausiai linkėti kreipti didesnį dėmesį į spektaklio kostiumų stilistinę vienovę. Atskirai žiūrint kiekvienas dailininkės sukurtas kostiumas yra gražus, išieškotas, papuošiantis kiekvieną artistą (ypač moterį), tačiau bendros darnos šįsyk kiek pasigedau.

Žiūrovai su dideliu dėmesingumu sutiko naująją „Grafaitės Maricos” versiją. Tokia jų reakcija, manau, rodo ne visapusišką, nenuginčijamą spektaklio sėkmę, o veikiau šviesesnio, gražesnio, išsyk labai suprantamo kultūros įvykio ilgesį, kuriame galima justi lyrinį išpažinčių ir pulsuojančių jausmų dvelksmą.