Sostinės Šv. Jono gatvės galerijoje atidaryta XIX Lietuvos ekslibriso paroda. Ji skirta iškiliems visuomenės veikėjams Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams atminti
Šiemet parodoje dalyvauja net 24 autoriai iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos, Utenos. Septyniolika jų knygos ženklus skyrė Vileišiams. Kas antrus metus vykstančiu renginiu vėl rūpinosi visada jaunatviškas ir energingas Valerijonas Vytautas Jucys.
Darbų įvairovė
Gretindamas praėjusią parodą, kurioje dominavo oforto technika kurti darbai, su dabartine, ekslibriso meistras Jucys pastebėjo pakilusį susidomėjimą linoraižiniais. Juos parodų salėje rodo pats parodos kuratorius, taip pat Valerijonas Galdikas, Viktorija Daniliauskaitė, Rima Gaižauskaitė, Povilas Šiaučiūnas, Danutė Kanevičienė. Darbai išsiskiria ekspresyvumu, pabrėžiamu baltų, juodų, kartais spalvotų dėmių ir aiškių linijų kontrastais.
Nemažai autorių išnaudoja iškiliosios spaudos galimybes. Pasak menotyrininkės Ritos Mikučionytės, tai minimalistiniai Antano Olbuto ekslibrisai, apibendrintų formų Kęstučio Gvaldos kūriniai, paspalvinti, grakščių linijų Juozo Gecevičiaus atspaudai, detalizuota, smulkių vingrių linijų Aušros Čapskytės ornamentika, šriftinės Vytauto Bačėno ir subtiliai vaizdą su tekstu jungiančios Vytauto Petronio kompozicijos.
Ofortą šiemet pristato tik Danutė Žalnieriūtė ir Ona Šimaitytė-Račkauskienė. Skaitmeninė spauda domina daugelį dailininkų. Parodos darbuose neretai dominuoja sudėtingos montažinės kompozicijos, spalvų ir atspalvių variacijos, nors jaučiamas polinkis šį margumą struktūruoti, ieškoti spalvinio grynumo.
Istorijos epochų atspindys
„Kalbėti apie Petrą Vileišį – tai kalbėti apie Lietuvą”, – Juozo Tumo-Vaižganto žodžius prisiminė rašytojas, Vileišių kolegijos vadovas Mykolas Karčiauskas. O kalbėti apie visų trijų – Petro, Antano ir Jono – veiklą, reikštų įžvelgti joje istorijos epochų atspindį, taip lemtingai ir laiku sušvitusį Lietuvai. Pirmiausia tai buvo renesansiškos asmenybės, savo veiklos nesiaurinusios iki universitete įgytos specialybės – inžinerijos, medicinos ir teisės. Jų universalumas reiškėsi visuomenės ir kultūros, spaudos ir meninės kūrybos, krašto valdymo baruose. Tarkime, Petras Vileišis parašė 30 populiarių knygelių gamtos mokslų, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros istorijos klausimais.
Antra, šių vyrų pastangomis su tautos Atgimimu vyko ir Švietimo sąjūdis: ėmė veikti lietuviškos mokyklos, lietuviškų knygų spaustuvės, lietuviškesnis tapo Vilnius. Petras Vileišis įsteigė pirmąjį lietuvišką savaitraštį „Vilniaus žinios”, kurio veiklą pratęsė brolio Jono įkurtos „Lietuvos žinios”. Jonas Vileišis, Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, Kauno burmistras yra pritemdytas Jono Basanavičiaus šlovės, nors nuopelnais mūsų valstybei niekuo jam nenusileidžia.
Karčiausko nuomone, jei ne Petro Vileišio kvietimas darbuotis Lietuvoje, Basanavičius veikiausiai būtų visiems laikams pasilikęs Bulgarijos žemėje. Jis pasiūlė pastarajam redaguoti „Aušrą”, jis užtikrino išlaikymą ir uždarbį.
Ekslibrisai – vilties žinutės
Kalbėdamas apie ekslibriso aktualumą Karčiauskas mintimis sugrįžo į septintą, aštuntą dešimtmetį. Ekslibrisai sovietinės okupacijos metais buvo bene vieninteliai meno kūriniai, patekdavę į užsienį. „Prisiglaudę siunčiamose knygose, albumuose, jie tarsi vilties žinutės pranešdavo laisvajam pasauliui apie geležinės uždangos slepiamą kraštą, jo meną ir menininkus”, – sakė rašytojas.
Taip būta prieš trisdešimt keturiasdešimt metų. Deja, nauji pasaulio vėjai gyvenimo knygoje atverčia naujas taisykles. Salių sienas puošiantys „vaizdeliai” džiugina menine išmone, aforistiniu glaustumu ir trapumu, tačiau vaizdui tarp sienų labai trūksta jaunų veidų. Vieninteliai – dainuojančių Pasvalio gimnazistų, „taip gražiai gražiai” apšildžiusių parodą. Apmaudu, kad jaunimas neranda sau vietos šioje meno srityje.
Dar skaudžiau, kad moderniuose būstuose vis rečiau atsiranda vietos knygai, jau nekalbant apie nuosavą biblioteką. Bet užvis apmaudžiausia, kad dešimtmečius puoselėtas renginys būsimoje Europos kultūros sostinėje gyvas tik savanorių pastangomis. Parodos katalogas taip ir nebūtų pasirodęs, jei ne artimiausių Jucio žmonių, Vileišių kolegijos, Knygos draugijos parama. Kultūros ministerija, kultūros ir sporto rėmimo fondas XIX ekslibriso parodai neskyrė nė cento. Turbūt pagalvojo: juk grafikai, atsispausdins patys, kiek reikės.