Tarp pelenių ir darbo arklių

Kilus diskusijai dėl savaitės darbo laiko reglamentavimo, laisvosios rinkos ekspertai pasiūlė visiškai atsisakyti darbo laiko reglamentavimo. Mažai tikėtina, jog tokio siūlymo įgyvendinimas Lietuvoje atneštų naudos.

Greičiau jis būtų žalingas, nes pablogintų kai kurių dirbančiųjų padėtį. Tačiau nepriimtinas yra ir dabar galiojantis griežtas darbo laiko reglamentavimas.

Darbo rinka nėra juodai balta, tad negalima taikyti nei griežto darbo laiko reglamentavimo, nei visiškai liberalizuoti darbo rinkos. Griežtas darbo laiko reglamentavimas suvaržytų profesijų, kurios metaforiškai vadinamos „baltosiomis apykaklėmis“ teises, t. y. kūrybinių profesijų, aukšto išsilavinimo žmonių, kurie geba ne tik susitarti su darbdaviais dėl abi puses tenkinančių darbo sąlygų, bet ir galinčių savarankiškai kovoti su neigiamais darbdavių sprendimais.

Tokie žmonės pagal abipusį susitarimą galbūt ir norėtų dirbti ilgiau, tačiau darbo laiko reglamentavimas apriboja jų galimybes tą daryti. Kai kuriems jų, pavyzdžiui mokslininkams, dažnai darbas kartu yra ir jų gyvenimo būdas. Apribojant jų darbo laiką, jie atsiduria Pelenės vietoje – ir toliau dirba viršvalandžius, bet negauna už juos jokio atlygio.

Kita vertus, Lietuvos laisvos rinkos instituto siūlymu panaikinus darbo laiko reguliavimą, pavojuje atsidurtų mažesnes pajamas gaunantys, dažnai aukšto išsilavinimo neturintys darbininkiškųjų profesijų ir žemiausios grandies aptarnavimo sferos darbuotojai, metaforiškai vadinami „mėlynosiomis apykaklėmis“. Paprastai jie nelinkę kovoti už savo teises ir priima darbdavių primetamą valią. Įgyvendinus laisvos rinkos ekspertų siūlymus dalis šių žmonių gali būti paversti nenuilstančiais darbo arkliais.

Norint atsižvelgti į didesnio žmonių grupių rato poreikius, darbo laiko reglamentavimas turėtų būti diferencijuotas. Jis neturėtų būti orientuotas vienpusiškai: nei tik į protinio darbo rinkos poreikius, nei į fizinio darbo rinkos aplinkybes. Kūrybinių profesijų, aukštą išsilavinimą bei aukštas pajamas gaunančių žmonių darbo laikas neturėtų būti ribojamas. Paprastai jų trūksta darbo rinkoje ir darbdaviai įvairiais būdais stengiasi juos išsaugoti. Jų išnaudojimas mažai tikėtinas.

Mažesnes pajamas gaunančių, fizinį ir nekūrybinį darbą aptarnavimo sferoje dirbančių „mėlynųjų apykaklių“ darbo laikas ir toliau turėtų būti reglamentuojamas, nustatant ne ilgesnį nei 60 valandų darbo laiką per savaitę. Darbas iš beždžionės padarė žmogų. Bet jis neturėtų iš žmogaus padaryti arklio.

Beje, pasaulis jau išgyveno liberalios darbo rinkos laikus ir liberalios darbo rinkos idėjos, kuri nepasiteisino ir jos buvo atsisakyta. Tačiau tai nereiškia, jog liberali darbo rinka yra netinkamas modelis reguliuoti kūrybinio darbo rinką. Vadyba jau keli dešimtmečiai išmoko griežtai skirti protinį ir fizinį darbą. Metas pradėti skirtingai reguliuoti ir šias skirtingas darbo rinkas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.