Suvernai – vienas iš nedaugelio pamario kaimų, ties kuriuo Kuršių marias galima patogiai pasiekti ir pėsčiam, ir važiuotam. Vietoje nedidelio keliuko nuo plento, vedančio iš Kintų į Ventės gyvenvietę, baigiamas tiesti kapitalinis kelias.
Net ir prie naujojo kelio gyvenantys suverniškiai sako nežiną, kas jo atsiradimu pasirūpino. Vieni kalba, kad tai – keletą trobų su pagalbiniais statiniais nusipirkęs ir kaimo turizmu verstis čia užsimojęs Kintuose gyvenantis labai energingas žmogus – Vytas Ežerskis.
Kitų žiniomis, šiame krašte dažnai apsilankantys vokiečiai davę kažkam per kepurę už tai, kad moka Europos Sąjungai didelius mokesčius, tačiau atvažiavę čia neranda padaryto nieko gero.
„Kokie tempai – tik rudeniop puolė kirsti medžius, ruošti taką keliui, ir jau beveik padaryta”, – kraipo iš nuostabos galvą Erika Papievienė, pridurdama, kad dar ir nuties dviračių takus Ventės bei Kintų link. Galimas dalykas, taip pat greitai.
Tačiau 65 metų Leonas Pielikis „Vakarų ekspresui” guodėsi naujuoju keliu esąs labai nepatenkintas. „Kur nors kreipsiuos dėl tokios „bezabrazijos”, – pareiškia žmogus.
Ypač piktinasi dėl to, kad su juo, gyvenančiu prie pat kelio, niekas nieko nederino: „Man mieliau buvo siauras beržų iš abiejų pusių apkabintas keliukas, kuriuo kas antrą dieną prie daktarų važiuodavau. Dabar medžius plačiai iškirto. Vandenį turėjo nuleisti į marias, o nuleido į mano pievą. Abipus kelio atsirado grioviai, o mūsų daržinė – kitoje pusėje kelio. Tuos griovius man, invalidui, įveikti sudėtinga”.
Ne vien dėlto Vida ir Leonas Pielikiai žada iš čia išsikelti. Sako, kad gyvenimui čia reikia turėti daugiau sveikatos, negu jie su žmona turi. Esą nelengva – vasarą išdžiūva šuliniai, neturi geriamo vandens, važiuoja jo į Kintus už 3 km parsivežti. Iškentė du didelius potvynius, kambariuose nuolat drėgna, viename įsimetė grybas. Kuo toliau, tuo labiau Leono sąnariams drėgmė ne į naudą.
Abu neslepia, kad gaila bus šitą vietą palikti. Pirmiausia dėl anūkų, kurių turi aštuonis ir kurie čia leidžia vasaras. Laimingi, nes prie marių patiria daug džiaugsmo.
Maža to, Pielikių tvarte gyvena du arkliai: dvylikametė Leono numylėtinė Bėrikė ir anksčiau Pavlušos vardą turėjęs, dabar Jurgiu anūkų vadinamas ponis. Tai – Ežerskio gyvulys. Trejus ar ketverius metus Pielikiai jį jam prižiūri. Kartais pakinkomas – malkų juo pargabenama ar paakėjama.
Milijonas už uodus ir ateitį
Iš tolo kaime krenta į akis didžiulė medinė konstrukcija, kurios viršuje – platus stalas su suolais iš abiejų pusių. Pasirodo, prie jo vyksta vokiečių banketai. Jie ten pasėdi, pageria, sako E. Papievienė, neatsistebėdama tokiu keistu įnoriu: „Kartą viena moteriškė vos neužsimušė – užlipti užlipo, o nulipti baisu. Ne juokas, apačia juk išbetonuota”.
Šiame krašte gimusios ir, išskyrus tremtį, visą amžių čia gyvenusios E. Papievienės pasakojimu, ūkį, kurio valdose sukalta keista konstrukcija, maždaug prieš aštuonerius metus iš kauniečio „mafijozio” žmonos nupirkę du vokiečiai – prokuroras ir gydytojas. Vietiniams pirkėjų pasirinkimas iki šiol atrodantis keistas; čia – šabakštynai ir vieni uodynai, o mokėję, dar pamena, labai brangiai.
Ne viename kieme išgirstame, kad sodybos kaina čia apvalinama iki milijono litų, nors troba trobai nelygi, ir pastatų skaičius bei išvaizda gerokai skiriasi. Kalbama, jog kaimyninėje Mingėje švedas vienam pamariečiui milijoną davęs už tokią menką lūšnelę, kad pamanytum, jog čia ateityje tikras rojus bus.
Vokiečius traukianti natūrali, laukinė gamta, tačiau čia jie nenakvoja. Labiausiai jiems patinkanti Neringa, kur praleidžia po 2-3 savaites.
„Čionai atvyksta daugiau tik vakarais, vaišinasi alumi ir degtine. Čia – natūralu, švarus oras ir maistas pigesnis. Panašios aplinkos, sakė mums vokiečiai, pas save seniai nebeturi”, – kalbėjo suverniškė.
Prūselė su kataliku
Pati E. Papievienė su savo vyru Pranu, kaip patys juokauja – prūselė su kataliku – santuokoje nugyveno jau 46 metus. Bitynas ir po eglišakiais saugomi rožių krūmai, švara kiekvienoje kertėje ir šešetas senelius nuolat aplankančių anūkų – šie bei kiti ženklai, taip pat ir dailus tvarkingas namas rodo bendrą patirtį esant vaisingą ir darnią.
Iki šiol Papievienė nežinanti, už ką jos tėvai atsidūrė lageryje, o jai penkiametei teko patirti visokių baisumų. Papasakojo, kaip pralindusi pro spygliuotą vielą iš bulves valgančių kareivių vogusi skutenas. Prisimena tuo metu karališką patiekalą – žirnius su kauliukais.
Suverniškiams meteorologų televizoriaus ekrane nereikia. Štai P. Papievis sako, kad šiemet bus šalta žiema, šalčiai truks iki pavasario – šitaip rodanti stora kiaulės blužnis.
Dar vienas „orometras” būna bulvių kirmėlė su daugybe kojų. Margas kirminas reiškia atlydį, o baltas – speigą, aiškina E. Papievienė, pridurdama, kad šiemet pagal tai oro burti negalinti, nes kasė ne rankomis ir kirminaičių neaptiko.
Išvažiuos į Vokietiją
Prieš trejus metus mirė 86 metų Marė Eicholcienė, ir ją karšinusiai Vidai atrodo, kad nebeliko Suvernuose įdomesnių, stiprių ar meniškų asmenybių. Pas M. Eicholcienę atvažiuodavo vokiečių, muziejininkų, ir ji jiems dainuodavo.
Dar, prisiminė, kitoje pusėje kelio gyvena jauna keramikų šeima, gal jie, svarsto garsiai, galėtų būti „prie meno”.
O Erikai Rudmokienei ir visą laikraščio puslapį gali paskirti – ji vokiškai su mumis pašnekėjo, ir tiek kalbos turėjo, kad nebuvo kada net nuo įkyriai purškiančio lietaus pasislėpti – taip ir kalbėjomės iškart už vartelių.
Moteris 50 metų dirba Kintų klebono padėjėja. Net trijų kapinių sargė – Muižės, Kintų ir Suvernų. Dar giedoti prūsiškai į „pagrabus” einanti. Tačiau ji sako greitai išvažiuosianti į Vokietiją, jau padavusi dokumentus – visi giminės ten.
„Vadinsiuos tuomet Radmachar. Erika Radmachar. Mano vyras, kuris jau seniai miręs, austras, jis iš tų belaisvių, kurie kasė kanalą. Ir pasiliko. Rusams užėjus, paliko Rudmokas. O visi anūkai mano – Radmachar. Mano tėvas turėjo 23 vaikus. Iš dviejų žmonų. Aš turiu 5 vaikus, mano seserys ir broliai – dauguma Štutgarte”, – sako ji.
Su Papieviene Rudmokienė – vienmetės, kartu kančių kelius lageriuose ėjo, kartu 1948 metais grįžo. Vadina save lietuvininkėmis prūselėmis.
Pristatant kaimelio bendruomenę, nepraleidžiamas ūkininkas Kazimieras Tenkutis. Pasak kaimynės E. Rudmokienės, jis turi 10 karvių, 5 bulius, 10 šunų bei 50 katinų. Kaimynė ir pataiso jam valgyti, nes „numirtų iš bado”.