Kautis dėl teisybės – brangu

Gyvenimas neretai verčia žmogų numoti ranka į nuostolius ir susitaikyti su praradimais, nes kova už teisybę kainuotų brangiau.

Nubaudė dėl vėliavos

Klaipėdietė Jolanta Mišeikienė neseniai sužinojo, kad prieš 11 metų buvo nubausta už tai, kad valstybinės šventės dieną neiškėlė trispalvės.

Už tai jai, tada dirbusiai Valstybinės bendrabučių eksploatavimo įmonės vedėja, buvo skirta 10 litų bauda.

Už anuomet nesumokėtą dešimtinę dabar iš moters reikalaujami 83 litai.

„Iš pradžių nesupratau, už ką iš manęs antstoliai reikalauja pinigų. Tik vėliau teisme radusi vieną likusį dokumentą sužinojau, kad kažkada kažkas buvo skyręs man baudą, – pasakojo J.Mišeikienė. – Straipsnis, pagal kurį buvau nubausta, kalba apie valstybinės vėliavos iškėlimą. Todėl, manau, galėjo būti, jog kažkas neiškėlė vėliavos, o mane kaip vedėją nubaudė. Tačiau gerai pamenu, kad jokio pranešimo apie tai nebuvau gavusi.”

Patarė susimokėti

Paaiškėjo, kad teisme nuobaudos skyrimo bylos nėra, ji jau sunaikinta. Todėl moteris negalėjo pasitikslinti, kodėl negavo pranešimo apie baudą.

Jeigu J.Mišeikienė bandytų įrodyti, kad nežinojo apie paskirtą baudą, ir norėtų išsikovoti teisę jos nemokėti, tai jai kainuotų kur kas daugiau.

Ne mažiau nei 50 litų už pareiškimą tektų mokėti advokatui. Antra tiek sudarytų žyminis mokestis, paduodant pareiškimą teismui. O garantijos, kad laimės, jokios.

Vienas advokatas jai patarė neieškoti teisybės, verčiau sumokėti visą reikalaujamą sumą ir pamiršti šį įvykį. Kitas minėjo senaties terminus.

Laimė, antstolis geranoriškai išklausė moters pasakojimą ir, užuot negailestingai nulupęs nuo moters 83 litus, paėmė iš jos tik 10 litų baudos ir 23 litus pašto išlaidoms bei dokumentų tvarkymui apmokėti.

Neatgauna batų

Klaipėdietis Vytautas, nenorėjęs, kad jo pavardė būtų skelbiama, guodėsi negalįs iš avalynės meistro atgauti savo žieminių batų.

Dar gegužės mėnesį vyras nunešė juos taisyti į dirbtuvę, kuri buvo pirmajame gyvenamojo namo aukšte Miško kvartale.

Vytautas pamiršo, kad atėjo laikas pasiimti batus, ir apie juos prisiminė tik rudenį.

Tik tada klaipėdietis ir ėmėsi jų ieškoti. Paaiškėjo, kad avalynės taisykla išsikėlė į prekybos centrą. Čia dirbo ta pati priėmėja ir tas pats batsiuvys.

Vytautas padavė nuo gegužės išsaugotą metalinį žetonėlį.

Kiek paieškojusi priėmėja paaiškino batų nerandanti ir paprašė užeiti kitą dieną. Žetoną mergina pasiliko sau.

Kai Vytautas vėl atėjo ieškoti savo batų, buvo sutiktas nebe taip maloniai. Meistras piktai atrėžė, kad po dvejų metų kvaila reikalauti kažkokių batų.

Vytautas pasakojo piktuoju išsireikalavęs, kad jam būtų atiduotas žetonas. Jo vyrui reikėjo kaip įrodymo, kad tikrai buvo palikęs remontuoti batus.

Vytautas sakė gavęs žetoną, tačiau jis buvo pažymėtas jau kitu numeriu.

„Manau, tie batai dar buvo verti kokių 100 litų. Nešiojau tik vieną žiemą. Neturiu vilties jų atgauti, bet norėčiau, kad kitiems žmonėms taip neatsitiktų”, – dėstė Vytautas.

Sulčių nespaudžia

Kitas klaipėdietis Vidmantas Liaudanskis vasarą „Norfos” prekybos centre pirko sulčia-spaudę. Sumokėjo apie 70 litų. Vos parsinešęs namo daiktą suprato, kad jis neveikia.

Mažytis mygtukas, kurį nuspaudus turėjo pradėti suktis varikliukas, buvo per trumpas.

V.Liaudanskis prisiminė, kaip perkant sulčiaspaudę apsaugos darbuotojas jį patikino, jog jei daiktas neveiks, nebus jokių kliūčių jį pakeisti.

Tačiau kai vyras sulčiaspaudę atnešė į parduotuvę, dirbo jau kitas apsaugininkas. Jis privertė V.Liaudanskį sulčiaspaudę nešti į garantinio remonto dirbtuvę.

Ten sulčiaspaudę suremontavo, tačiau ji sultis spaudžia nekokybiškai.

V.Liaudanskis pasakojo ją laikąs virtuvėje ant spintelės. Daiktas bado akis ir piktina prasta kokybe.

Tačiau vyras sakė daugiau tikrai nebebandys sulčiaspaudės keisti ar atgauti už ją pinigus, nes tai atimtų daug laiko ir nervų.

Dar mažiau jis pasitikįs visokiomis inspekcijomis ir vartotojų teisių gynėjais.

Trikdo požiūris

Ne vienas iš parduotuvės parėjęs klaipėdietis yra suradęs ištaisytą tik ką nusipirkto produkto galiojimo datą.

Tik retas pirkėjas sugrįžta reikalauti grąžinti pinigus arba netinkamą prekę pakeisti kita.

Nors teisininkai tikina, kad dabar kiekvieną konfliktinę situaciją galima išspręsti teisme, toks kelias ne visiems priimtinas.

Teismai priima tik teisingai surašytą pareiškimą. Nebaigus teisės mokslų tai padaryti sunku.

Laukti, kol teismas nuspręs, ar nagrinės ieškinį, įrodinėti savo tiesą, ieškoti liudininkų, prašinėti juos ateiti į posėdį, samdytis advokatą – visa tai teks patirti žmogui, jei jis sugalvotų teisiniu būdu spręsti problemą.

Dažną net didesnę skriaudą patyrusį žmogų trikdo ne tik tai, kad ieškant tiesos teks sugaišti laiko, bet ir aplinkinių požiūris.

Tie, kurie rašo skundus, knaisiojasi įstatymuose, vaikšto po teismus, žmonių laikomi mažių mažiausiai keistuoliais.