Gyvybės atsiradimas Žemėje galėjo būti neišvengiamas

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gyvybės atsiradimui Žemėje trukdė tiek daug kliūčių – pavyzdžiui, reikalingų medžiagų surinkimas ir jų sujungimas į gyvas būtybes bombarduojant meteoritams – todėl mokslininkai neretai gyvybę vadina beveik stebuklu. Bet dabar du JAV mokslininkai pareiškė, kad iš tikrųjų yra priešingai – gyvybės atsiradimas galėjo būti neišvengiamas.
Jų teigimu, gyvybė buvo dėl geologinių ankstyvosios Žemės procesų susikaupusios energijos būtina pasekmė. Pasak jų, gyvybė tokioje energijos kupinoje aplinkoje atsirado taip pat, kaip ir žaibas elektros įtampos kupinuose debesyse.
Kitaip tariant, geologinė aplinka „privertė gyvybę atsirasti”, – sako George‘o Masono universiteto (JAV) biologas Haroldas Morowitzas ir Naujosios Meksikos Santa Fe instituto (JAV) fizikas Ericas Smithas.
Vienu iš geologinės energijos šaltinių galėjo tapti junginiai, vadinami polifosfatais, kurie atsiranda vulkaninių procesų metu. Tai yra „molekulės-baterijos”, panašios į tas molekules, kurios teikia energiją dabartinėms gyvosioms ląstelėms.
Mūsų metabolizme organiniai junginiai nuo maisto iki anglies dvideginio skaidomi per biocheminių reakcijų seką, vadinamą citrinų rūgšties ciklu (dar vadinamą trikarboninių rūgščių ciklu bei Krebso ciklu). H.Morowitzas ir E.Smithas teigia, kad energijos sankaupos Žemės jaunystėje galėjo priversti šį ciklą suktis į priešingą pusę – dėl to galėjo atsirasti gyvybei būtini junginiai, o taip pat būtų mažėjęs energijos perteklius aplinkoje.
Kalifornijos technologijų instituto (JAV) mokslininkas Michaelas Russellas jau anksčiau savo idėjomis bandė argumentuoti, kad „gyvybė tokiais pačiais būdais atsirastų bet kurioje uolėtoje, saulėtoje planetoje”. Jo manymu, labiausiai tikėtina vieta pirmosioms gyvybės užuomazgoms atsirasti – tai miniatiūriniai povandeniniai ugnikalniai, vadinami hidroterminėmis angomis, kuriuose yra visos reikiamos sąlygos ir sudėtinės medžiagos, kad išsivystytų energiją išnaudojantys cheminiai mechanizmai.
Pasak mokslininkų, Žemė su gyvybe visada yra labiau stabili nei Žemė be gyvybės. Mokslininkai šį procesą vadina „gyvybės kolapsu”, kuris, jų požiūriu, buvo taip pat neišvengiamas, kaip ir snaigių susiformavimas šaltame drėgname ore.