Vienas jauniausių Lietuvoje futbolo teisėjų – 17-metis klaipėdietis Vadimas savo karjerą pradėjo prieš dvejus metus. Tada jis dirbo su vaikais, o greitai vaikiną Lietuvos futbolo federacija patvirtins pirmos lygos teisėju.
Vadimui teisėjavimas yra tik pomėgis, kuriam vaikinas skiria daug laiko ir jėgų, tačiau ir baigęs mokyklą jis žada savo ateitį sieti su sportu.
Kaip tapai futbolo teisėju?
Kai pradėjau domėtis futbolu, dažniau vaikščiojau į varžybas, „Baltijos” stadione per miesto pirmenybių varžybas susipažinau su A lygos futbolo teisėju A. Kancleriu. Jis atsakė į daugybę man rūpėjusių teisėjavimo ir futbolo klausimų, supažindino su kitais teisėjais ir pasiūlė pačiam užsiimti šia veikla. Kas pusmetį reikia Kaune atsiskaityti už normatyvus – nubėgti kuperį – 3 km per 12 min., taip pat 50 metrų bei išlaikyti teorijos egzaminą. Šiemet liepos pradžioje vėl važiavau tikrintis gebėjimų.
Per atsiskaitymus būna neramu ar tai jau tapo rutina?
Būnu jiems pasirengęs. Esu tikras, kad išbėgsiu nurodytą atstumą greitai, nes treniruojuosi.
Kokio lygio rungtynėms teisėjauji?
Šiuo metu teisėjauju Lietuvos futbolo federacijos antros lygos rungtynėms, tačiau šį mėnesį mane turėtų patvirtinti pirmos lygos teisėju. Teisėjauju suaugusiesiems ir vaikams.
Kieno varžybas stebėti įdomiau?
Suaugusiųjų. Čia daugiau apgalvotų sprendimų, negu vaikų varžybose. O jei atsižvelgtume į lytį, tai vyrų. Moterys dažniau žaidžia neapgalvotai – tiesiog spiria kamuolį, ir tiek.
Kodėl pasirinkai būtent futbolą?
Man patinka sportas. Domiuosi ne tik futbolu, bet ir krepšiniu. Taip jau išėjo, kad mokykloje ėmiau žaisti futbolą, juo susidomėjau, pradėjau vaikščioti į varžybas. Užkibau. Šiuo metu futbolo pats nebežaidžiu – nėra laiko.
Kas sunkiausia teisėjaujant?
Labiausiai bijau suklysti – juk dėl mano kaltės gali pralaimėti komanda! Nors dažnai būna, kad pralaimėjusi komanda dėl nesėkmės kaltina teisėjus, kurie nebuvo suklydę.
O pasitaiko klaidų?
Žinoma, klaidų pasitaiko visiems. Bet tokių šiurkščių, kad dėl mano kaltės pralaimėtų komanda, nebuvo.
Kur teko išvažiuoti teisėjauti?
Beveik visoje Lietuvoje. Teko vykti į varžybas Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Telšiuose ir kt. Bet dažniausiai po miestą nevaikštinėju, nes po varžybų iškart važiuojam namo. Paskui, grįžę į Klaipėdą, atsipalaiduojam. Žinoma, tik tada, kai varžybos nebuvo sunkios ir po jų nesinori išsyk kristi į lovą…
Kokie artimiausi vasaros planai?
Kai būsiu patvirtintas pirmos lygos teisėju, turėsiu daugiau darbo. Liepos pabaigoje su Klaipėdos futbolo mokykla žadu važiuoti į Daniją, į tarptautines futbolo varžybas. Čia gali tekti ne tik žaisti, bet ir teisėjauti.
Ar planuoji sieti savo ateitį su teisėjavimu?
Kol kas teisėjavimas tėra tik pomėgis, kuris sekasi gan neblogai. Turiu minčių įgyti aukštajį išsilavinimą, kuris būtų susijęs su sportu. Dar anksti planuoti, bet galbūt stosiu į Lietuvos kūno kultūros akademiją.
Ar tavo darbas netrukdo mokslams?
Šiek tiek. Kai važiuojame į kitą miestą, kartais tenka išsiprašyti iš pamokų, nes prieš varžybas dar reikia apžiūrėti aikštę – pasirūpinti, kad būtų matomos visos linijos, pakelti užribį, o tai užtrunka apie 1,5 valandos. Bet mokytojai supratingi, išleidžia.
Norint tapti geru futbolininku, kiek laiko reikia skirti treniruotėms?
Manau, kad vien treniruočių neužtenka, reikia turėti talentą, sugebėti gerai gaudytis erdvėje. Žinoma, gerų rezultatų galima pasiekti sunkiu darbu. Yra žaidėjų, kurie į treniruotes ateina tik „prastumti laiką”, tačiau tokių nedaug. Dauguma nuoširdžiai domisi žaidimu ir gerai dirba savo darbą.
Kaip merginos reaguoja į tavo užsiėmimą?
Nustemba. Daug kas netiki, jog teisėjauju. Tenka parodyti pažymėjimą, – šypsosi. – Tačiau, susipažindamas su mergina, nesigiriu savo užsiėmimu, esu paprastas vaikinas.
Ar sunku teisėjauti vyresniems už save?
Dažniausiai tai ir tenka daryti. Kartais būna, jog nuvažiavus į varžybas, futbolininkai, pamatę, kad esu jaunesnis, pradeda komentuoti kiekvieną judesį. Tikisi, kad jiems nusileisiu, padėsiu, bando spausti psichologiškai. Bet jų pastangos bergždžios.
Eglė Maslauskaitė