Iš esmės keisti aukštojo mokslo sistemą žadama nuo 2008 metų. Kokių reformų tikisi studijuojantieji ir kokią reformos viziją ketinama įgyvendinti, „Vakarų ekspresas” teiravosi studentijos bei Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) atstovų.
Lietuvos studentų sąjungos (LSS) prezidentas Jonas Okunis tvirtina, kad šiuo metu vietoj rimtų žingsnių reformos link tenkinamasi imitaciniu politikavimu bei imitacine aukštojo mokslo reforma.
Tuo metu švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Giedrius Viliūnas aiškina, kad parengiamieji darbai – įstatyminės bazės pakeitimai, reikalingi skaičiavimai, užsienio šalių patirties analizė – jau pradėti vykdyti.
Įsileisti privatų sektorių
Anot LSS prezidento J. Okunio, daugybė kalbų, darbo grupių ir įvairiausių projektėlių realios naudos aukštajam mokslui nedavė. Tačiau ir studentijos, ir politikų, ir intelektualų reformos vizija sutampa – būtina reformuoti finansavimo sistemą, imtis priemonių aukštai studijų kokybei užtikrinti bei keisti valdymą.
Pasak J. Okunio, aukštojo mokslo finansavimas turėtų atplaukti iš trijų šaltinių – valstybės, verslo ir studentijos. Pašnekovas tvirtino, jog studentai nėra prieš mokamą mokslą. Tačiau reforma turėtų užtikrinti, kad socialiai remtini ar labai gerai besimokantys asmenys nuo mokesčio būtų atleidžiami.
Kartu turi būti sutvarkyta kreditavimo sistema. Dabar, anot J. Okunio, 4 500 litų siekianti paskola gyvenimo išlaidoms prieinama ne visiems.
Be to, tvirtino pašnekovas, derėtų pamąstyti, ar tik valstybė turėtų skirti lėšas paskoloms. Finansavimą, anot jo, galėtų perimti privatus sektorius, o valstybei tektų įsipareigojimas padengti palūkanas.
Būtinas reitingavimas
Studijų kokybę, anot LSS prezidento, užtikrintų aukštųjų mokyklų reitingavimas, todėl būtina optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą.
„Universitetas turi būti universalus, o mes po ankstesnių reformų turime mokyklas su aiškiomis kryptimis – medicinos, technikos”, – aiškino pašnekovas.
Pasak jo, derėtų pamąstyti apie aukštųjų mokyklų jungimą – taip reitinguoti aukštąsias mokyklas būtų daug paprasčiau, išaugtų jų konkurencingumas.
Be to, būtina reformuoti ir aukštųjų mokyklų valdymą. Dabar, anot pašnekovo, tie patys mokslininkai atlieka ir administratorių darbą, nors garsiausiuose pasaulio universitetuose garbingas rektorių pareigas užimantiems žmonėms tai nepriklauso.
Reformuos etapais
Pagrindinius reformos projektus ketinama parengti jau ateinančiais metais, o realūs aukštojo mokslo sistemos pokyčiai prasidės dar po metų.
G. Viliūno teigimu, jau pradėtas teisinės bazės atnaujinimas. Vietoj dabar galiojančių atskirų Aukštojo mokslo bei Mokslo ir studijų įstatymų greičiausiai atsiras vienas naujos redakcijos įstatymas.
Antrasis etapas, anot pašnekovo, – finansavimo reforma. Studijų turinio atnaujinimas, bazės stiprinimas bei valdymo efektyvinimas bus vykdomi paraleliai.
Anot pašnekovo, svarstomi keli finansavimo variantai. Dabartinę valstybės paramą būtų galima paversti vadinamaisiais studento krepšeliais, o likusią dalį dengti iš privačių lėšų arba paskolų. Būtų galima ir visas lėšas paversti paskolomis. Dar vienas variantas, G. Viliūno teigimu, – valstybinėmis garantijomis remti studijų paskolas iš privačių bankų arba sukurti atskirą valstybinį studijų fondą.
Augs studentų atsakomybė
Kartu turėtų išaugti ir studentų finansinė atsakomybė už brangiai kainuojančias studijas. Tiesa, kiek studentai turėtų mokėti, anot pašnekovo, kol kas nenuspręsta.
Be to, lygiagrečiai turi būti užtikrintas ir socialinis teisingumas – lygios galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą. To, G. Viliūno teigimu, galima pasiekti tik sukūrus pajėgią paskolų ir valstybės paramos sistemą.
Anot jo, kreditai turės suteikti galimybę apmokėti visą studijų kainą arbą tą jos dalį, kurios nepadengs negrąžinama valstybės dotacija. Be to, turės būti sukurta lengvatų, galbūt ir negrąžinamų kreditų, sistema socialiai remtiniems, geriausiai besimokantiems ir rinkoje nepaklausias, tačiau visuomenei svarbias profesijas įgyjantiems asmenims.
Keisis valdymas
Reformos, anot G. Viliūno, neišvengs ir aukštojo mokslo valdymas. Anot jo, ateityje aukštosios mokyklos turės įgyti daugiau autonomijos ir atsakomybės, kad teiktų kokybišką, darbo rinkoje konkurencingą išsilavinimą, atliktų aktualius mokslinius tyrimus.
Pasak pašnekovo, bus mažiau reglamentuojama aukštųjų mokyklų teisė disponuoti savo turtu ar nustatyti studentų skaičių bei dėstytojų atlyginimus.
„Vienas iš kelių – stiprinti aukštųjų mokyklų tarybų, susidedančių iš jų veikla tiesiogiai suinteresuotų socialinių partnerių atstovų, vaidmenį. Jos galėtų nustatyti universiteto veiklos strategiją, skirti rektorių, tvirtinti biudžetą. Tačiau būgštaujama, kad šalyje dar nėra brandžių socialinių partnerių ir toks modelis nieko neduotų”, – aiškino G. Viliūnas.