Indrė Kaubrytė, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos abiturientė, gyvena poezija, būsimais egzaminais, labai mėgsta Nėrį ir Mačernį. Ji – viena iš Salomėjos Nėries gimtadieniui skirto respublikinio rašinių konkurso laimėtojų.
Varnalėšomis užžėlęs, neprieinamas, niekam nebereikalingas Salomėjos Nėries gimtinės šulinys. Indrė Kaubrytė tą šulinį matė tik nuotraukose, tačiau būtent jis iškilo atmintyje nutarus dalyvauti respublikiniame rašinių konkurse, kurio tema „Vėjai plėšos. Iškerojo mano (širdį) varnalėšos”. Temos pavadinimas – kiek pakeista Nėries eilėraščio citata. Šulinio motyvą Indrė įpynė į savo rašinį, jis padėjo kaip detalė bandant atskleisti poetės sielą, tokią pažeidžiamą, jautrią, skausmingą.
Ieškojo priežasčių
„Ėmusis rašyti rašinį iš pradžių ketinau pasakoti apie Nėrį, remdamasi jos biografijos faktais. Po to pamąsčiau, kad tiems, kurie skaitys ir vertins mano rašinį, poetės biografija žinoma labai gerai, todėl man nėra reikalo jos dar kartą perpasakoti. Tada nusprendžiau pasigilinti ir paieškoti priežasties, kodėl poetė elgėsi vienaip ar kitaip, kas tai lėmė. Jau vėliau mokytoja pasakė, kad manasis rašinys – samprotaujamasis. Man tikrai buvo įdomu ieškoti, kodėl Nėris elgėsi vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, kodėl poetė neatsispyrė Juozo Ereto vilionėms?” – svarstė Indrė.
Neaptiko dvasios rėčio
Mergina pabrėžė, kad aiškindamasi Nėries gyvenimo ir kūrybos faktus suvokė, jog ji neturėjo vadinamojo dvasios rėčio, per daug viskuo pasitikėjo, per daug tikėjo visais, o tai jai ir trukdė atskirti, kur pelai, o kur grūdai. Dar Indrė suvokė, jog Nėris, Vytauto Mačernio žodžiais, žmonėse ieškojo Karaliaus. Tačiau kiek tų karalių besama? Drauge su Nėrimi leidusis į Karalių paieškas Indrė sako jos biografiją išmokusi kone kaip savo pačios. Negana to, itin daug sužinojo apie Nėries kartos poetus, kitų svarbių ir įdomių dalykų.
Kentėti – ne naujiena
Tai, kad jai pažįstama kančia, prisipažino ir pati Indrė. Smagi, linksma, gabi, daug bendraujanti Indrė teigia susikurianti problemų, kai įsikimba į esmės paieškas. Viskas atrodo taip sudėtinga, sunku, o ir gyvenimas tampa tarsi nesaugus. Mergina teigia, jog jai ėmė trukdyti gyventi įsikalta abitūros egzaminų baimė – kuo toliau, tuo labiau ji suvokia, kad kelios egzamino valandos gali nulemti visą tolesnį gyvenimą. Prisipažįsta lyg ir norinti tapti žurnaliste, bet būna, kad šį norą užgožia ketinimas studijuoti filologiją ar tapti tarptautinių santykių specialiste, psichologe, teisininke.
Nors ir suvokdama pažymio svarbą dabar, Indrė mąsto apie tai, koks nereikšmingas tas pažymys taps po kelerių ar keliolikos metų. Tada svarbiausia bus tai, kiek sugebėsi pažinti žmones, juos suprasti, kaip mokėsi bendrauti, būti savimi. Dabar viso to ją moko artimieji, draugai, poezija.
Indrė pripažįsta, kad poezija tarp jos bendraamžių mažai kam įdomi. Todėl ji džiaugiasi turinti tokių bičiulių, kurie domisi šiuo literatūros žanru, supranta koncentruotą mintį, simboliu virtusį poezijos žodį. Su jais nuolat diskutuoja apie Nėries rašytinį palikimą, didžiulę jos kūrybos reikšmę ir įtaką mums visiems.
Spausdiname šiek tiek sutrumpintą vienos laureatės rašinį.
„Vėjai plėšos. Užkerojo mano (širdį) varnalėšos”
Indrė KAUBRYTĖ
Žmogaus gyvenimas kartais sušvyti stulbinamo atsidavimo, pasiaukojimo šiluma (Tėvas Stanislovas, Motina Teresė), kartais nuvingiuoja per klaidų vieškelius. Tada nežinia, kaip reaguoti. Teisinti ar pykti būtų naivu. Ypač kai mąstoma apie Salomėją Nėrį – „mūsų skausmo ir džiaugsmo seserį”. Artumas skatina susikaupti, kodėl, kada ir kaip vidinė žmogaus ugnelė prikviečia pasaulio vėtras ir leidžia joms šėlti.
Likimas neperrašytinas
Kiek nedrąsu panirti į Nėries biografijos detales, kalbėti apie profesorių Juozą Eretą, žavius „Trečiojo fronto” redakcijos vyrus, eiliuotas ir neeiliuotas politines deklaracijas, šeimos skeveldras karo metu – likimas neperrašytinas. Verčiau gręžtis į literatūrą, į tą lobyną, kuris ne tik aprėpia svarbiausius žmogiškosios egzistencijos taškus, bet ir padeda ieškoti priežasties/pasekmės saitų, sisteminti, daryti išvadas. Atrodytų, prasminga gretinti tris moteris: realią Salomėją bei antikines literatūros herojes Penelopę ir Antigonę. Jų visų gyvenimus plėšė galingos vėtros, į širdis brovėsi atšiaurus pasaulis ir chaosas. Trapi, subtili, mimoziškos prigimties Salomėja ne kartą išgyveno tokią stiprią vidinę krizę, kad kambario forma asocijavosi su karstu (Lazdijai), begalinė nostalgija gimdė haliucinacijas (evakuacija), poezijoje skambėjo skausmas, slegiančią vienatvę liudijo imituojamas pašnekesys (eil. „Dagilėlis”, „Kaip tave mylėtau”, „Gimtoji žemė”, „Beraštė”). Pasauliui atvira moteris sunkią valandą nemokėjo nuo jo atitrūkti, izoliuotis. Ji, kaip ir kraštas, kuris augino, ne kovojo už save, o rinkosi stebėjimo poziciją: „Audrų, perkūnijų prikrauti, / Lingavo debesų laivai. / Tada graži graži buvai, / Akim tyliųjų ežerų… / Lyg eidama linelių rauti”. Pasyvumas susijęs su švelnumu, subtilumu ir tikru grožiu – tokiu, kuris spindi kasdienybėje, tokiu, kurį išsako akys.
Dvasios tvirtybės pritrūko
Nėris kitokia nei antikinės literatūros veikėjos. Pastarosioms būdingas aktyvumas, akmens tvirtybė, vidinė jėga, situacijas suklostanti taip, kad moterys bando ir įstengia pasaulį valdyti, jam nepaklusti, priešintis. Jos pačios, o ne stipri vyriškoji jėga kreipia likimą. Antigonė žūva, bet tampa amžinu atkaklumo, moralumo simboliu. Penelopė labiausiai stebina ne tada, kai du dešimtmečius laukia į karą išplaukusio vyro, kai priešinasi nesiliaujančioms jaunikių piršlyboms ar naktimis ardo dieną audžiamą kilimą, bet tada, kai su Odisėju – jau atpažintu – yra dviese. Vis dar neperžengianti apie sielą apibrėžto rato, vis dar viena: „Motės nerasi kitos, kuri, užgniaužusi širdį, / Šitaip nepultų prie vyro, kai tas (…) / į tėviškės žemę sugrįžta”. Mat Odisėjas dar neminėjo didžiosios rūmų paslapties, mat suvokiama, kad ne akys veda prie tiesos. Akivaizdu, jog šias antikos moteris valdo ne aplinkybės, bet stipri pastanga brėžti ribą tarp to, kas sava ir ne, gebėjimas vengti psichologinio susitapatinimo, vidinis rėtis. Tada sielos ugnelė stiprina bei šildo. Deja, nepajudinamos dvasios tvirtybės trapiai Salomėjai trūko.
Apie du vėjus
Grįžtant prie Nėries, prasminga būtų prisiminti du XX a. pirmosios pusės eilėraščius. Abu jie apie vėją. Vienas priklauso vyro plunksnai: „Pasikinkęs jauną vėją, / Vėtrą šaunią apkabinęs,- / Leidžiuos per padangių plynes / Su pavasariu lenktyniais” (Kazys Binkis). Vyriška galia kupina ambicijų pasaulį valdyti, paveikti, tvarkyti. Kitas kūrinys Nėries. Jame moteriškas klusnumas, beatodairiškas atvirumas pasauliui „Vėjas ir vėjas / (…) / Plaukus paleido ir apkabino, / Ir išbučiavo veidą, krūtinę”. Ar berastume iškalbingesnį argumentą to, kad ten ir tada – XX a. Lietuvoje – gyvenimo sankloda buvusi patriarchališka. Vyrams teko dominuojantis, likimą kreipiantis vaidmuo. Ne kas kitas, o būsimos poetės tėvas jautė pareigą, pasak giminaičių, nuolat kartoti: „Kas bus, tas bus, bet vaikus į mokslą visus išleisiu”.
Nieko naujo, kad žmonėms vis tenka ekstremalių situacijų, kad gyvenimas kupinas krizių, sukrėtimų, vilionių. Bet tada, kai įsižiūrima į konkretų asmenį, dėsnį norėtųsi laikyti išimtimi, akcentuoti netikėtumus. Tą bendrumo ir individualumo sąsają simboliškai primena dabartinis Salomėjos Nėries gimtinės kiemas ir jo tvenkinys, apaugęs tankiu varnalėšynu. Per jį prie vandens neprieisi, tuoj kibiais dygliais apkibsi. Daugybę jų neši ir nusineši.
Sielos skersvėjai
Imlumas yra žodžio „imti” vedinys. Stipriausią pasaulio poveikį asmenybei, ko gero, fiksuoja viduramžių epas apie Rolandą. Visuomeninių idealų šviesa lemia jo švytėjimą paskutiniame gyvenimo epizode – pralaimėti pasmerktame nelygiame mūšyje. Už idėjas mirštama kilniai: „Drauge – arkangelas Gabrielius”. Pažymėtina, kad šį personažą ir Nėrį jungia bendruomeninis akcentas. Jis lėmė hierarchišką viduramžių sanklodą bei per visuomenę ne kartą vilnijusį paviršutinišką mūsų poetės vertinimą. Rimčiau pasvarsčius galima daryti išvadą, kad greta imlumo labai svarbus autoritetas. Jeigu jis išties karališkas – pelnoma amžina šlovė, aidinti tūkstantmečiais. Didingų autoritetų stoka pasauliui davė sunkiuosius XX a. sukrėtimus. Jų skersvėjai pertraukė ir nuoširdžios poetės sielą.
Gyvenimo nuojautos
Žmogiški dalykai leidžia gretinti skirtingas epochas. Tai, kas klostėsi prieš tūkstantmečius ar kas buvo patirta mūsų lakštingalos, įgyja prasmę tada, kai susikaupiama ir mąstoma apie žmogaus būtį, kai nuojautos ir išvados nematomu takeliu vingiuoja į mūsų gyvenimus, į XXI amžiaus pradžią – ne mažiau problemišką, painią ir kaprizingą. Kad vėtros neužpūstų sielos ugnelės, kad asmens imlumas būtų įvardytas kaip Aukščiausiojo dovana, reikia vidinės tvirtybės, išminties, reikia remtis į tokį autoritetą, kuris būtų vertas šio vardo.
Šiandien Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje bus prisiminta Salomėja Nėris. Lietuvos mokinių samprotaujamojo rašinio konkurso rengėjai kvietė prisiminti poetę ir pasvarstyti apie žmogaus imlumą. Per renginį bus pagerbti geriausieji autoriai.