Lietingi, vėjuoti ir šaltoki orai daug žuvautojų privertė likti namuose ir nekėlė noro važiuoti prie upių, kanalų ieškoti „savo žuvies”. Nieko gero sinoptikai nežada ir šiomis dienomis. Greičiau šalti orai ateitų, galėtum vėgėlių ieškoti kad ir Minijoje prie Šernų ar dar kur nors. Tenka laukti ir prisiminimais gyventi.
Tą birželio sekmadienio rytą keturiese atvažiavome prie Skirvytės. Kažko labai tikėti nebuvo pagrindo: rytų vėjas kėlė daug abejonių. Ir vis dėlto nuotaika buvo žvali: atitrūkome į gamtos prieglobstį, kuris dovanojo malonias poilsio valandas.
Užėmėme gal šimto metrų pakrantės plotą, užmetėme po tris dugnines su riebiais naktiniais sliekais. Šalia manęs įsitaisė „auksaburnis” Grigorijus, Griša vadinamas. Supratau, kad nuobodžiauti neteks. Toliausiai vietą pasirinko ramusis Jurgis. Prasidėjo stebėjimo ir laukimo valandėlės. Dugnines patogiai įkaišėme ant kranto. Ant manųjų kabėjo skambučiai. Griša pasitikėjo savo pastabumu ir nenuleido akių nuo meškerių viršūnėlių.
Bėgo ryto laikas, bet darbo turėjome. Tikrinome, keitėme sliekus, neprarasdami vilties.
Pagaliau staiga šoko prie savo kraštinės meškerės kaimynas, plačiu mostu užkirto ir ėmė sukti ritę. Priartėjau aš arčiau. Juk įdomu.
– Netrukdyk! – gana įsakmiai šūktelėjo Griša ir mestelėjo į mane įspėjantį žvilgsnį. Nelabai supratau, kaip aš galėjau jam trukdyti, bet porą žingsnių pasitraukiau į šoną.
– Pabėgo bjaurybė, – išgirdau Grišos piktą balsą ir dar kelis riebius žodelius, kurių dažnas žvejys mėgėjas turi savo žodyne.
Pabėgo tai pabėgo, galvoju, bet aš tikrai nesijaučiau kaltas.
Aiškiai nekibo. Lauktų karšių nematėme. Smulkūs ešeriukai, viena kita kuoja – ne tos žuvys, kurių tikiesi atvažiavęs prie Skirvytės.
Apsidairęs pastebėjau, kad netoliese yra vandens telkinys. Pasiėmiau plūdinę, paprašiau, kad Griša užmestų akį į mano dugnines, ir pasukau į naują vietą. Radau nedidelę krūmais apsuptą baigiančią užakti buvusią upės įlankėlę. Šiaip taip suradau laisvesnį vandens lopinėlį, kur buvo galima įmesti plūdinę. Kliudė tanki lapija, už kurios kibo kabliukas. Nepatogiai įsitaisęs, stebėjau plūdę. Gylis gal 30-40 centimetrų, atstumas nuo kranto – trys metrai. Matau – masalu susidomėta. Plūdė kryptelėjo ir ėmė plaukti didelio lapo link. Dar sekundė ir ji užkliudys lapą. Tada viskas – su ja reikės atsisveikinti. Užkirtau. Pajutau pasipriešinimą. Traukiu atsargiai tarp lapų laimikį į krantą. Pasirodė gražuolis karosas. Stengiausi, kad jis įkvėptų oro ir neužkliūdytų augmenijos. Labai nelengvai jį ištraukiau. Tyliai vėl užmetu meškerę į tą pačią vietą. Gal po penkiolikos minučių tokiu pat būdu ištraukiau vėl karosą. Lyg ir dvynį. Trečio kibimo laukiau gal pusvalandį. Po to jau niekas masalo nejudino. Matyt, išblaškiau žuvis.
Patenkintas su trimis karosais grįžtu prie dugninių. Griša pastato akis:
– Iš kur gavai tas žuvis? – klausia manęs ir dairosi į tą pusę, iš kur atėjau. Vyrukas taip ir nepatikėjo, kad sumeškeriojau. Pasvėriau karosus. Beveik kilograminiai.
Na, o mums išvyka prie Skirvytės buvo nesėkminga. Karšių ar kitos stambesnės žuvies nė vienas neištraukėme. Mano draugai net nuo godaus ir alkano katino neturėtų kuo apsiginti. Po pietų pasukome namo. Nepasakysi, kad visų nuotaika buvo pakili. Bet tikras žvejys mėgėjas turi būti visokiems netikėtumams pasiruošęs. Nekibo šiandien, kibs kitą kartą.
Man ši išvyka liko įsimintina. Daugiau tokių atvejų neteko patirti.