Pamario klėtyje skamba molis ir sendaikčiai

Keramikai Šalnė ir Audrius Valčiukai prieš septynerius metus „pabėgo” iš miesto ir jau tapo Pamario kaimelio Suvernų šviesuliais.

Audrius savo namų duris mums atvėrė vilkėdamas „kaminkrėčio uniformą”. Tiksliau – paišinas. Suodžių „kaukė” bendrauti netrukdė, priešingai, abipusiai kėlė nuotaiką; prieš mus žmogus – ne toks, kaip visi.

Kad ši šeima kitoniška, sužinojome iš suverniškių. Vieni apie keramikus buvo tik girdėję, kiti rodė jų padarytą suvenyrą, treti minėjo su jais bendraujantys, tačiau ko nors daugiau nepapasakojo niekas, tarsi neperprasdami tų žmonių, ir kurstydami smalsumą siūlė pas juos užeiti.

Kalbėjomės tik su Audriumi. Remontuojamo namo kambaryje, kur ką tik išvalyta krosnis, elektrinė degimo krosnis, žiedimo įranga ir dvi dėžės su daiginamais kviečiais. Studijos, „teisinosi”, dar neįsirengė, ji galinti atsirasti, jei nemes keramikos.

Saviraiška bei duona molis virtęs ne iš karto. „Klaipėdoje užsiėmiau verslu. Po blokados verslas nebepavyko, „užsikabinau” už molio. Pasiėmiau krūvą knygų. Perskaičiau, pabandžiau, kažkaip išsirutuliojo”, – prisimena pradžią, pridurdamas: „Žmona Šalnė taip pat tapo keramike, kai susipažino su manimi.”

Suvenyrus pradėję pirkti vokiečiai. Jūros šventė, Kaziuko mugė, užsakymai. Netrukus Valčiukai atrado rinką visoje Lietuvoje. „Planų turime daug, keramika – geras darbas, tačiau gyventi iš jos sunkoka”, – pastebi Audrius, nors nusivylęs neatrodo.

Keramikams patinka Suvernų ramybė, patinka gyventi vienkiemyje, patinka Pamario erdvė, kurioje nėra viršininkų, nėra darbo rutinos, nėra buto reikalų, patinka, kad patys sau yra šeimininkai.

Save vadina ne itin aktyviais, struktūroms nepriklausančiais menininkais. Atvažiuoja čia kolegų, draugų, net plenerus galvojo rengti. „Namai dideli, kiemas didelis – sąlygos tiktų”, – mąsto Audrius.

Erdvė plenerui – dar popieriuose

Kiemas didelis, tačiau realiai jo Valčiukai dar neturi. Turi tik dokumentuose, jis, sako, tebėra neišpirktas: „Kiemą išsipirkti jau turbūt leis, jau po truputį reikalai juda. Jau į Šilutę dokumentai nuėjo, iš ten jau persiuntė į Klaipėdą, kiemas jau „artėja”, – ne be ironijos kalba žmogus, pridurdamas, jog dabar laukia kažkokio įstatymo išaiškinimo.

„Ir dėl žemės vis vaikštau. Žada duoti. Viską nubraižė. Ir čia kažko trūksta, reikia laukti”, – sako itin nesistebėdamas, nes turi omeny ir kad aras šios Pamario žemės kainuoja tūkstantį litų.

Audrius Valčiukas neslepia, kad turėdami žemės ir ūkininkautų, tik augintų ką nors netradicinio – pavyzdžiui, kanapes. Girdėjęs, jog vienas deputatas kanapių auginimą Lietuvoje pramušinėjąs.

„Labai tinkamas augalas medžiagai gaminti, tvirtas, perspektyvus”, – paaiškina tokiu rimtu veidu, tarsi tuoj tas kanapes sėtų. Dar dilgėles galėtų, sako, pabandyti, taip pat girdėjęs apie jų auginimą, ir kad užsakymų būna.

O želmenis dėžutėse auginąs ne kokioms kompozicijoms, dėl savęs, pats geria sultis. Ir kitiems pataria. Užauginti reikia, sako, iki sprindžio, tik pradžioje pataria gerti atsargiai, po nedaug, nes pradeda valytis organizmas, ir padauginus visą veidą išmuša spuogais.

Į klėtį – suvenyrų

Baigėme kalbėtis šviesioje, 19 amžiuje statytoje klėtyje. Audrius spėja, kad čia veikiausiai gyvenęs stalius. Kai atsikėlė, radęs įdomių dalykų – autentišką pintą avilį, didžiules stakles, vokišką mėsmalę, senovinio šautuvo durklą, įvairių senovinių rakandų, senovinę krosnį, kurioje, sako Audrius, savo dirbinius dar iškeptų.

Nupūtė dulkes nuo tų senienų ir jų kaimynystėje Šalnė įkurdino savo keramines žuvis, Audrius – ryškiaspalvius drugelius, avinukus, varles, vėžlius ir kitokius suvenyrus išdėliojo. Nors Audrius sako, kad čia niekas nebaigta, kad viskas tebėra procese, kaip ir jo sunegalavusios žmonos nebaigtas tapyti paveikslas, tačiau jau dabar įdomu tyrinėti naujų šeimininkų kuriamą šviesių tonų interjerą, laiko ir medžiagos sąskambius jame.

Klėtis ir išore patraukia iš tolo. Pirmiausia – autentiška išvaizda. Taip ir vilioja praverti senas tvirtas jos duris. Sumanyta toje klėtyje žmones vasarą priimti, gaminius parodyti, pasiūlyti nusipirkti. Tik, guodžiasi Audrius, neturiu aš gyslelės kažką rodyti, aiškinti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.