Neseniai Harvardo mokslininkas Nialas Fergiusonas pasiūlė optimistinį ateities pasaulio scenarijų praėjus 30 metų nuo rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje. Tačiau ar po karo, terorizmo smūgių ir klimato pokyčių išliks mūsų visuomenė ir dabartinis gyvenimo būdas? Garsūs istorikai pažvelgė į ateitį – į tuos laikus, kuriuos mes galime tik įsivaizduoti.
Trisdešimt karo metų
Polas Kenedis, istorijos dėstytojas Jeilio universitete:
Dabar sunku įvertinti 30 metų senumo įvykius norint įvertinti, kas pasaulyje pasikeitė per tuos dešimtmečius. Tuoj po katastrofos Amerikoje ir dar ilgus metus vyravo įsitikinimas, kad transformavosi nacionalinės ir tarptautinės politikos landšaftas. Karo būgnais užgrojo Bušo administracija, prasidėjo karai Afganistane, Irake, Irane, rengtos ekspedicijos ginti naftos šaltinių Kuveite, Saudo Arabijoje ir Persijos įlankoje. Šių įvykių atgarsiai skambėjo teroristinių atakų chaose Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje kriziniais 2008-2012 m. Tai padėjo augti apokaliptinei nuotaikai.
Kokios buvo pagrindinės tarptautinės politikos tendencijos iki „Al Qaidos” smūgio Pentagonui ir dangoraižiams dvyniams? JAV pasaulyje užėmė pirmą vietą, nepaisant finansinių sunkumų ir karinių problemų užsienyje; Azija su Indija ir Kinija priešakyje veržliai augo ekonomine ir karine prasme.
Rusija, valdoma Putino šaltai apskaičiuotu vidinių ir tarptautinių strateginių schemų balansu, po truputį susigrąžino pozicijas pasaulinėje arenoje; Europa seno ir tapo vis nelankstesnė, tačiau vis dar patogi vieta gyventi; Afrika beviltiškai kovojo su tokia galybe bėdų nei bet kuri kita planetos teritorija; o Artimieji Rytai su kai kuriomis išimtimis taip ir nesugebėjo „įsipaišyti” į 21-ąjį amžių.
Praėjus 30 metų šios pagrindinės tendencijos, rodos, klostėsi savo keliais ir rugsėjo 11-osios teroro aktas jose atsispindėjo kur kas mažiau nei kuris nors iš mūsų tikėjosi. Pažiūrėkite į pasaulį 2031-ųjų rudenį: JAV rankose vis dar didžiausios ekonominės, karinės ir technologinės galios, nors jas ir pristabdė finansinė krizė ir nesėkmės, užgriuvusios šalį po Bušo administracijos sprendimo vienu metu pradėti karą Afganistane ir Irake. Todėl dabar Amerika laikosi protingesnės ir santūresnės bendradarbiavimo su kitomis pasaulio jėgomis ir tarptautinėmis organizacijomis politikos.
Kinija ir Indija iš tikrųjų labai pažengė į priekį, smarkiai pasikeitė jų vidinė socialinė struktūra. Protinga bismarkiška Putino politika tarptautinėje ir vidinėje sferoje atnešė naudos, kadangi Rusija tapo ketvirtu svarbiu žaidėju ant pasaulinės šachmatų lentos.
Europos padėčiai vis dar neperstojamai kaukia pavojaus sirenos, tačiau iš tikrųjų ji vis dar lieka gera atsvara amerikiečių įpročiui tobulintis ir azijatų užsiciklinimui kurti 15-os metų planus. Afrika praėjo per pragarą pirmąją pusę šių trisdešimties metų – nesibaigiantys pilietiniai karai, genocidas, žlunganti vyriausybė, ekologinės bėdos, – vis dėlto gudrios Botsvanos, Kenijos, Siera Leonės, Maroko, PAR ir kitų valstybių tautos susidorojo su bendrais priešais ir po šių išbandymų tapo stipresnės nei buvo.
Kasmetės ataskaitos apie Artimųjų Rytų plėtrą XXI amžiaus pradžioje rodė daugybę problemų. Analitikai teigė, jog šis regionas nestabilus ir daugeliu atžvilgių pavojingas. Po siaubingo Irano smūgio Tel Avivui ir jo priemiesčiams didžiosios valstybės išsigando. Su Jungtinių Tautų organizacijos vėliava jos rengė daugybę taikdariškų misijų, tačiau ir po 30 metų Artimųjų Rytų situacija liko nestabili.
Daugiausiai žadanti aplinkybė yra tai, kad „Al Qaeda” liko tik tolimas prisiminimas. Ji ilgai gąsdino žmones, kol pati nuvijo save į kapus, ypač beprasmiais ir kvailais Šanchajaus bei Pekino bombardavimais 2010-2012 m. Kai pasipiktinusi Kinija prisidėjo prie JAV karo su terorizmu, o žmonės, finansavę „Al Kaidą”, buvo areštuoti, iš šios organizacijos neliko nė ženklo.
Tai kas gi mes dabar, praėjus 30 metų po bokštų dvynių griūties? Žinoma, tapome vyresni ir galbūt protinesni. Tai nebuvo laimingos dienos planetai, ypač Artimiesiems Rytams ir dižiajai daliai Afrikos. Vis dėlto dabar reikalai yra kur kas geresni, nei mokyti vyrai prognozavo 2001-aisiais.
Technologijų viduramžių epocha
Maiklas Klarkas, Londono karališkojo koledžo karo mokslų profesorius
Kodėl nepažvelgėme rimtai į Vakarų pergalę prieš komunizmą? Mes gyvenome susinaikinimo pavojuje lyg taip ir turėtų būti, o tuomet, kaip tik pergalės dešimtmečiui, sukūrėme karą iš terorizmo, įtikinę save, kad tai principinė problema, ir dar susikovėme su ja taip lyg iš tikrųjų norėtume pralaimėti. Tai, kad nepralaimėjome, buvo dar įdomiau.
Suprantama, užduotį sau padarėme dar sunkesnę įsitraukę į tris karus su džihadininkais – Irake, Afganistane ir Somalyje. Paskutinis Osamos bin Ladeno įrašas prieš jį pakertant inkstų ligai buvo kupinas triumfo: jis pradėjo karą, kuriame laimės kiti, jis naudojo „Al Qaedą”, kad mobilizuotų radikalųjį islamą kovai už save, o Vakarų lyderiai nertųsi iš kailio ir garsiai reklamuotų savo kelią po akligatvius. Mes nesugebėjome laimėti idėjinio karo su islamo fašistais, mūsų pasitikėjimas savimi ir mūsų laisvės mažėjo.
Vis dėlto tai buvo idėjos, kurios galų gale palaidojo terorizmo grėsmę: ne Vakarų vyriausybių idėjos, o žmonių. Tai buvo technologinės lenktynės ir kūrybiniai instinktai, suformavę tai, ką mes dabar vadiname naujaisiais „technologiniais viduramžiais”. Tarptautinė sistema taip radikaliai pasikeitė, kad antrąjį mūsų amžiaus dešimtmetį ji apėmė karą su terorizmu ir privertė jį atrodyti banalų Vakaruose ir nemadingą islamiškajame pasaulyje.
Artimieji Rytai išsilydė politiniame chaose, kurio suvaldyti didžiosios šalys neturėjo jėgų, ir negailestingai apnuogino ilgalaikės lyderystės regione nebuvimą. JAV paskelbė pergalę ir išėjo. Rusija ir Kinija puolė į ugnį ir apsidegino. Po to didžiosios valstybės faktiškai izoliavo regioną ir leido jam ristis į prarają, kur jis yra iki šiol.
Energetinė krizė pasiekė politinį piką ir įnešė įtampos tarp JAV ir Kinijos, o Rusija savo energetiniu autoritetu mėgino spausti Aziją ir Europą, tačiau dėl to daugiau prarado nei gavo. Komunikacijų, kompiuterių ir transporto technologijos suteikė naujos jėgos greičiau jau žmogaus rankoms nei vyriausybėms. 2020 m. nacionalinės ekonomikos buvo visiškai padalytos į karštus regionų centrus ir šaltas provincijas. Kinijoje įvyko negrąžinama „regionalizacija”, o Pekino valdžia pamažu išnyko.
Vašingtonui pavyko suteikti žvilgesio savo mažėjančiai reikšmei. „Mes tiesiog pervertiname savo tradicinį XIX amžiaus vaidmenį. Ekonomika dinamiška, visuomenė gali pati savimi pasirūpinti, mes metų metais pasisakėme prieš didelę valdžią, o dabar tai įgyvendiname praktikoje”, – pareiškė jis.
Europai teko atsisakyti savo idėjų apie bendrą europietišką valdžią ir unifikuotą ekonomiką. Mūsų pasaulis – postmodernių individualių vertybių vieta. Mes nustojome ieškoti politinių „-izmų”, kad susijungtume. Tai dalis istorijos. Išmokome gyventi su globalia „ne sistema”, kuri tolima nuo kasdienio chaoso, tačiau per daug mus moko aršios nelygybės, periferinio skurdo šalia galingų ir žydinčių sostinių, o jos varomoji jėga yra korporatyvinės dinastijos.
Tačiau šiame pasaulyje yra daug asmeninės laisvės ir lokalios kūrybos, kurių XX a. žmogus nebūtų supratęs. Mes ne geriau nei anksčiau sprendžiame klimato kaitos, skurdo ir atotrūkio priežastis, tačiau radome puikius būdus susidoroti su simptomais. Būtent dėl to drauge su senąja karta praėjo ir džihado grėsmė. Tai nereiškia, kad 2031 metais mūsų planetoje nebesvarbi religija, tiesiog ją paveldėjo ne taikūs, o sugebantys adaptuotis žmonės.
Perdėliotas pasaulio žemėlapis
Laiza Džardin, Londono universiteto profesorė
Visi mes prisimename tą dieną, kai televizijos ekranuose išvydome bokštus dvynius po lėktuvų atskrydžio. Po 30 metų mes galbūt pradedam suprasti, kad šio įvykio ilgalaikis efektas ir jo pasekmės buvo ne tokios, kokios tuomet atrodė. Tais laikai tai buvo karas. Užpuolė Ameriką. Kai kas už tai turės sumokėti.
Jei tai buvo karas, tai turėjo būti ir priešas, su kuriuo reikia kariauti. Iš pradžių pasirenkamas Afganistanas, po to Irakas dėl tos priežasties (labiau abejotinos antruoju atveju nei pirmuoju), jog šalys, suteikiančios prieglobstį teroristams, yra teisėtas karo taikinys.
2006 m. komentatoriai vis dar vadino rugsėjo 11-ąją globalinio karo pradžia, tačiau iki dabartinio momento tai tapo „karu su terorizmu” su nematomu, fanatišku, pasirengusiu savižudybei priešu, siekiančiu globalinio susinaikinimo. Rugpjūtį Bušas pareiškė: „Tai karas, kurį mes laimėsime, tai daugiau nei konfliktas, tai lemiama ideologinė XXI amžiaus kova.” Tačiau po pirmojo XXI a. dešimtmečio mūsų pasaulio matymas visiškai pasikeitė. Dabar mes jau klausiame, kas su kuo kovojo?
Šiandien globalinio valdymo rezultatai yra aiškiai matomi, gerokai perdėlioję pasaulio žemėlapį. Nacionalinės vyriausybės tapo praeities elementu. Nors teritorijas kaip ir anksčiau valdo vietos valdžia, o gyventojai privalo paklusti jų įstatymams, tačiau drauge jie gali save laikyti visaverčiais nariais kitų grupių ir asociacijų daug labiau nutolusiuose taškuose.
Mat komunikacijos su pastaraisiais sukuria ir kitas žmonių gyvenimo sferas – jie gali pirkti daiktus, net tokias kasdienes prekes kaip maistas ir drabužiai, už savo gyvenamos šalies ribų. Internetas daro bendravimą galimą neatsižvelgiant į geografinę padėtį, etninę priklausomybę, tikėjimą ir vyriausybę.
Globalinis žmonių maišymasis reiškia, kad pažvelgus į pirmąjį XXI a. dešimtmetį, mums būtinai užkliūva įsitikinimas, su kuriuo tokios organizacijos kaip „Al Qaeda” vadina Ameriką „imperialistiniu priešu” ir yra pasirengusi žvėriškai susidoroti su paprastais bet kokios rasės ir religijos amerikiečiais. Gyventojų įvairovė JAV yra už suvokimo ribų.
Paskutiniai surašymai prognozuoja, kad 2050 metais lotynų amerikiečių JAV bus apie 102,6 mln, arba 24 proc. šalies gyventojų. Tai ką gi tada vadinti „amerikiečiais” ir kokie jų interesai senuose teritoriniuose ginčuose Artimuosiuose Rytuose? Dabar ir Amerikos prezidento valdymas tapo subtilesnis, kadangi jis siekia paveikti savo patyrusį ir su visu pasauliu susijusį elektoratą.
Ar šiems pokyčiams įtakos padarė rugsėjo 11-oji? Manau, taip. „Karas su terorizmu” įtraukė Vakarų šalis į karinį konfliktą, turintį vis mažiau bendra su jų gyventojais. Prarastų gyvybių kaina tapo nepakenčiamai didelė, tad ir pateisinti konfliktą tapo sunkiau. Prigalvotos stebėjimo priemonės, sienų apsauga ir galimai kitaip mąstančiųjų kitose šalyse kontrolė reikalavo vis daugiau laiko ir energijos. Nenuostabu, kad galų gale grįžtama prie Tomo Hobso požiūrio, pateikto dar XVII amžiuje: vyriausybės egzistuoja tam, kad apgintų individą nuo bėdų, o karas gina tik tų interesus, kurie stovi valdžioje, ir niekada – mūsų.