„Mille Miglia” arba „Tūkstantis mylių” – vienos žinomiausių XX amžiaus ilgų distancijų automobilių lenktynių. 1600 kilometrų šiaurinės Italijos keliais įveikti sportininkams išties nebuvo lengva.
Apie tai liudija gana ilgas šiose nuo 1927 iki 1957 metų vykusiose lenktynėse žuvusiųjų sąrašas. Į automobilių sporto istoriją įėjo ne vienas čia savo sugebėjimus demonstravęs lenktynių asas. Vokiečiams labiausiai įsimintinos 1940 metų „Mille Miglia” – jose vokiečių ekipažai, startavę specialiai lenktynėms parengtais sportiniais BMW 328 MM, užėmė pirmąją, trečiąją, penktąją ir šeštąją vietas!
BMW šturmas
1940-aisiais, nors Europoje jau vyko karas, italai neatsisakė tradicinių varžybų. Tik vienas skirtumas – vietoje vieno 1600 kilometrų ilgio rato jie parinko žiedinį vos 167 kilometrų ilgio maršrutą bendrojo naudojimo keliais Brešijos apylinkėse. Šį buvo paprasčiau prižiūrėti ir palaikyti tvarką jame. Bet lenktynininkai turėjo sukti juo dešimt kartų, taigi 1000 mylių atstumas nė kiek nesutrumpėjo.
Prie starto linijos išsirikiavo 88 sportiniai automobiliai. Tarp jų buvo 5 specialūs sportiniai automobiliai, pagaminti Aizenache serijinio rodsterio BMW 328 pagrindu.
Kas tai per automobilis? Firma BMW automobilių gamybą pradėjo, kai nupirko seną automobilių gamybos firmą „Dixi”. Pastaroji tada, 1929 metais, gamino nediduką automobiliuką – pagal britų firmos „Austin” licenciją. Tačiau netrukus buvo pradėti didesni, jau ne pagal licenciją, o pagal vokiečių inžinierių projektus sukurti automobiliai, o svarbiausia – modernūs 6 cilindrų motorai, nesunkiai įgaunantys pagreitį, tad puikiai tinkantys sportiniams modeliams. Vienas po kito pasirodė nauji BMW modeliai – 315, 319, 326, o 1936 metais Aizenache vokiečiai surinko pirmąjį labai vykusio dviviečio sportinio BMW 328 egzempliorių. Jo konstruktoriai – Frizas Fiedleris ir Aleksas fon Falkenhausenas – pritaikė ankstesnių BMW automobilių sportinių versijų konstravimo bei eksploatavimo patirtį ir sukūrė tikrai nepaprastą automobilį.
Variklis
Rodsterį pavyko sukurti nedidelį ir lengvą, po jo ilgu siauru variklio antvožu – 6 cilindrų 2 litrų motoras, turintis originalios konstrukcijos galvutę. Kabantys vožtuvai išdėstyti kampu taip, kad tarp jų puikiai telpa uždegimo žvakė. Paskirstymo velenėlis įrengtas žemai, variklio bloke, vožtuvus valdo vertikalūs bei horizontalūs stūmikliai. Degusis mišinys iš trijų karbiuratorių į cilindrus patenka trumpiausiu keliu. Fiedlerio sukonstruotas agregatas mažiausiai gali pasieti 85 AG/4800 aps/min. Tai ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo gana daug. Svarbiausia – variklio konstrukcija leido jį forsuoti be didesnio poveikio patikimumui. Keturių laipsnių pavarų dėžę tiekė firma ZF. Automobilis turėjo nepriklausomą priekinę pakabą su viena skersine linge ir skersinėmis svirtimis, užpakalinio varomojo tilto karterį ir rėmą iš ovalių vamzdžių jungė išilginės pusiau elipsinės lingės. Tik 780 kilogramų svėręs BMW 328 be vargo galėjo pasiekti 150 km/h greitį.
Pasiruošimas
Savo galimybes „ištvermės lenktynėmis” automobiliai BMW pirmą kartą išbandė per 24 valandų lenktynes Le-Mane 1938 metais. Nors BMW 328 važiuokles ir „aprengė” specialiais lengvučiais aliuminio kėbulais, nugalėti Prancūzijos žemėje vokiečiams nepavyko.
Karui prasidėjus liko vienintelė galimybė – „Mille Miglia” Italijoje. Laimėti iš tiesų buvo sunku, ilgoje trasoje tradiciškai nugalėdavo automobiliais „Alfa Romeo” startuojantys italų lenktynininkai. Taigi norėdama įgyti daugiau galimybių BMW nutarė varžytis ne bendroje įskaitoje, o automobilių iš Aizenacho variklius atitinkančioje klasėje iki 2 litrų darbo tūrio. Specialiai lenktynėms buvo surinkti 5 automobiliai. Dviem iš jų uždarų kupė tipo aliuminiai kėbulai buvo sukonstruoti pačioje gamykloje, likusiems trims „328-iesiems” atvirus ir labai dailius kėbulus pagamino italų firma „Turing”. Kėbulo karkasas buvo surinktas iš plonų plieno vamzdelių, prie jo pritvirtinti išoriniai aliuminio elementai.
Visi penki automobiliai buvo sukomplektuoti su forsuojamaisiais varikliais. Konstruktoriai padidino suspaudimo laipsnį, sumontavo kitus, „aštresnius” paskirstymo velenėlius, nuėmė oro filtrus bei kitaip sureguliavo karbiuratorius. Kaip oficialiai teigė BMW gamyklos Aizenache atstovai, varikliai buvo 125-150 AG. Tačiau buvo gudrauta. Jau po karo paaiškėjo, kad variklių patvarumo sąskaita jų galia buvo didesnė, automobiliai skriedavo maksimaliu 210-217 km/h greičiu.
Kadangi lenktynės vyko Italijoje, vieną iš automobilių su uždaru kėbulu gamykla patikėjo vairuoti italų lenktynininkui grafui Giussepei Lurani. Antrojo kupė ekipažą sudarė kitas aristokratas vokietis Fritzas Huschke von Hansteinas ir Walteris Beimeris. Atvirais BMW 328 MM važiavo Brudeso-Rehses, Briehmo-Richterio ir Wencherio-Scholzo ekipažai. Tokia gausi ir galingais automobiliais startuojanti komanda daugelio jau iš anksto buvo laikoma nugalėtoja. Jos nariai dėvėjo baltus kombinezonus, kurių kairėje pusėje ant krūtinės buvo išsiuvinėta liūdnai pagarsėjusios SS emblema – du žaibai. Mat SS buvo oficialus BMW komandos rėmėjas.
Lenktynės
Grafas Lurani pasitraukė iš kovos dar lenktynių pradžioje. Lyderio pozicija atiteko Huschke von Hahnsteinui, kuriam „ant kulnų” lipo automobiliu „Alfa Romeo” važiavęs italų ekipažas Farina-Mambelli. Jie buvo garsūs lenktynininkai, tad galimybės laimėti buvo beveik lygios. Vis dėlto finišo liniją pirmas kirto vokiečių automobilis. Kiti trys BMW 328 MM važiavę lenktynininkai užėmė atitinkamai trečiąją, penktąją ir šeštąją vietas. Iškovota tiek asmeninė, tiek komandinė pirmoji vieta, tad į Aizenachą BMW komanda grįžo triumfuodama. Nugalėtojo automobilis su kupė tipo kėbulu vėliau atsidūrė Miunchene, BMW direkcijoje.
Automobilių likimai
Karui pasibaigus šį automobilį surado ir parsigabeno į JAV vienas apie automobilius neblogai išmanęs amerikiečių karininkas. Šiandien šis BMW 328MM saugomas uždaroje privačioje kolekcijoje. Aizenache likę automobiliai buvo išsklaidyti kas kur. Vienas kažkaip atsidūrė vakarinėje Vokietijos dalyje, kitas buvo sunaikintas, dar vieną – rodsterį, kurį 1940 metais vairavo Wencheris, į Maskvą kaip trofėjų parsigabeno karo lakūnas, vieno iš SSRS lyderių Anastazo Mikojano sūnus. Kai jam nusibodo šis „žaisliukas”, triukšmingas ir nepatogus, nors ir greitas, automobilis porą kartų pakeitė šeimininkus, galiausiai atsidūrė Rygoje, pas Gvido Adamsoną, senovinių automobilių klubo AAK narį.
Tradiciniame autoveteranų ralyje, kuris nuo 1977 metų vyksta senąja „Mille Miglia” trasa ir startuoja Brešijoje, šiemet startavo 375 automobiliai. 22 iš jų puošė balta mėlyna BMW emblema.
Naujasis „BMW Concept Coupe Mille Miglia”
Vis dėlto ne vien automobiliai veteranai šį kartą traukė į renginį gausiai susirinkusiųjų dėmesį. Mat BMW pasinaudojo renginiu kaip vieta savo naujam konceptualiam automobiliui „BMW Concept Coupe Mille Miglia” pristatyti. Bavarų koncerno dizaineriams sunku prikišti, kad jie dažnai „cituoja” ankstesnius, garsią istoriją turinčios firmos modelius, kaip tai daro, pavyzdžiui, „Volksvagen”. Pagrindinis tradicinis elementas – dvi firminės „šnervės” priekyje, ir tiek. Bet kiekviena taisyklė turi išimtį. Tokia išimtimi drąsiai galime laikyti konceptualų prototipą „BMW Concept Coupe Mille Miglia”. Sukurtas minint garsiąją vokiečių lenktynininkų pergalę 1940 metais, automobilis nėmaž nedviprasmiškai primena legendinį pirmtaką. Ne plokščias, o sklandžiai lanku išgaubtas automobilio priekis, apskritos priekinių ratų arkos ir aptakumą gerinančiais gaubtais uždengti užpakaliniai ratai, dviejų dalių priekinis stiklas – kaip senojoje nugalėtojo Huschke von Hahnsteino vairuotoje kupė. Netgi variklis, kaip ir 1940-aisiais, yra 6 cilindrų, tik štai jo galia jau siekia net 343 AG. Jis, kaip ir kupė pakaba, panaudoti nuo šiuolaikinio BMW rodsterio Z4. Ir galbūt todėl jo dizaino elementai susipina su istorinės kupė formomis. Aptakus ir dinamiško silueto „koncepto” kėbulas yra 230 mm ilgesnis bei 40 mm žemesnis nei Z4. Nestandartinė ir kėbulo konstrukcija – jį sudaro erdvinis rėmas, apgaubtas iš anglies pluoštu armuoto plastiko pagamintais išoriniais elementais. Skirtingai nei prieškarinių BMW 328 „Mille Miglia”, naujosios kupė kėbulas neturi durų, tad vairuotojas ir bendrakeleivis į „konceptą” patenka atlenkę atgal salono viršų. Nepatogu? Galbūt, tačiau kėbulas, neturintis išpjovų durelėms, yra itin standus. Galiausiai tai ne serijinei gamybai skirtas modelis, greičiau savotiškas paminklas tiems, kas prieš 66 metus kūrė unikalius sportinius automobilius, kartu šių dienų techninių galimybių bei perspektyvių automobilio dizaino formų demonstruotojas.