Atvykėliai iš kitų šalių reikalingi tik tol, kol sveiki ir gali sunkiai dirbti, o ištikus nelaimei paliekami likimo valiai
Panevėžietis Aurimas Gurklys ieškoti geresnio gyvenimo į Londoną išvažiavo prieš penkerius metus. Nors dirbo daug ir sunkiai, statybose, gaudavo gerą atlyginimą. Vos atsistojęs ant kojų nusprendė įsitvirtinti čia ilgesniam laikui: išsimokėtinai įsigijo apynaujį automobilį, rengėsi paimti paskolą ir pirkti būstą.
Tačiau šiuos jauno vyriškio planus sugriovė netikėtai užklupusi sunki liga. Ji privertė Aurimą į gyvenimą pažvelgti kitu žvilgsniu. Tik susirgęs jis suvokė, kad ne pinigai yra svarbiausias dalykas, kad svečioje šalyje esi reikalingas tik tol, kol sveikas, kol gali būti pigia darbo jėga. Vienoje valstybinėje Londono ligoninėje jis pasijuto kaip išmestas daiktas. Praradęs viltį sulaukti pagalbos parskrido į gimtinę.
Stengėsi kuo daugiau sutaupyti
Baigęs mokyklą Panevėžyje Aurimas pradėjo mokytis profesinėje mokykloje, tačiau jos nebaigė ir neįgijo jokios specialybės. Gal kiek tingėjo mokytis, atrodė, kur skubėti. Neturint nei profesinio pasirengimo, nei patirties rimto darbo nepavyko susirasti.
Į Londoną prieš kurį laiką išvykęs jo draugas paragino: atvažiuok, čia neblogai uždirbti galima. Ilgai nesvarstęs vaikinas susikrovė lagaminą, juk nebuvo ko prarasti. Jei nesiseks, grįšiu, mąstė jis.
Nuvykus į Didžiąją Britaniją draugas padėjo įsidarbinti statybose, kur dirbo pats, kur darbuotojų nuolatos trūksta. Darbštūs lietuviai ten vertinami. Nors anglų kalbos Aurimas nemokėjo, dirbti tai nelabai trukdė. Darbas, nors ir sunkus, alinantis buvo, bet užtat atlyginimas – geras. Tuomet atrodė, ko daugiau reikia.
„Iš pradžių labai taupiau. Kuo daugiau stengiausi dirbti, net ir ilgus viršvalandžius. Ilsėtis nebuvo kada. Nenorėdamas išlaidauti pirkau ir valgiau tai, kas pigiausia. Maitinausi greitu maistu – vien picomis, sumuštiniais, mėsainiais, aliejuje keptomis bulvėmis”, – net nusipurto prisiminęs pašnekovas.
Ir tai tęsėsi beveik ketverius metus. Santaupos augo, Aurimas išsinuomojo geresnį butą, ėmė dalį uždarbio skirti laisvalaikiui, geriau maitintis. Įsigijo automobilį. Džiaugėsi, kad viskas neblogai klostosi ir apie grįžimą į Lietuvą net negalvojo. Į Londoną gyventi ir dirbti atvyko ir mama su seserimi. Namuose niekas nebelaukė. „Buvau patenkintas, atrodė, viskas ėjosi puikiai”, – sako vaikinas.
Kiekvieną dieną – naujas gydytojas
Kaip tik tuomet jis netikėtai ėmė blogai miegoti naktimis, pradėjo kristi svoris. Galvojo, gal pervargo, nes darbas tikrai buvo įtemptas, reikalaudavęs daug fizinių jėgų, teko daug važinėti, kasdien įveikti didelius atstumus. Tačiau didelio nerimo tokia savijauta iš pradžių nesukėlė.
Kiek vėliau ir pažįstami, draugai ėmė klausinėti Aurimo, ar jis gerai jaučiasi, ar neserga, nes atrodo prastokai, labai išbalęs, sublogęs. Jis tik gūžčiojo pečiais: argi toks jaunas pagalvosi, kad sergi kokia sunkia liga. Tikėjosi, kad viskas praeis savaime, toliau dirbo.
Tik tada, kai pasijuto visiškai nusilpęs, jis kreipėsi į tenykščius medikus. „Mane paguldė į vieną iš valstybinių Londono ligoninių, „Newham hospital”, kur gydomi visi tik valstybiniu sveikatos draudimu apdrausti žmonės. Kitaip tariant, vargšai, neturintys privataus sveikatos draudimo. Kiekvieną dieną ateina naujas gydytojas, paklausinėja ir dingsta. Guli lovoje ištisas dienas, tau nedaro jokių tyrimų, negydo. Kažko lauki, ko – nežinai. Klausi – niekas nieko nepaaiškina”, – dalijasi įspūdžiais lietuvis.
Jo teigimu, palatoje buvo sugrūsta net 10 lovų. Vienoje jų guli sunkiai sužeistas ligonis, šaukia rėkia dieną naktį, kitoje – į nieką nereaguojantis. Tarp lovų tik menkos užuolaidos užtrauktos. Ateina slaugytojos, kitas žemesnis medicinos personalas, temperatūrą pamatuoja, ir tai visas gydymas. Pasijunti, tarsi būtum niekas, tuščia vieta, o ne žmogus, kuris sunkiai serga.
„Aš prašiau, kad nors kraujo tyrimą padarytų, bet niekas nekreipė dėmesio. Pragulėjęs taip savaitę supratau, kad kol dar galėsiu paeiti, nepradėsiu merdėti, jokios pagalbos nesulauksiu. Atsikėliau vieną dieną iš lovos, apsirengiau savo drabužius ir išėjau. Jau kitą rytą susirinkęs daiktus sėdau į lėktuvą ir parskridau į Lietuvą”, – pasakoja pašnekovas.
Ilgai nenustatė diagnozės
Parvykęs į Panevėžį kuo skubiausiai nuėjo pas savo šeimos gydytoją. Ši, padariusi tyrimus, nukreipė į ligoninę. Tačiau net ir atsidūrus Santariškių klinikose dėl apgaulingų simptomų ilgokai nepavyko nustatyti, kokia liga jis serga. Iš pradžių buvo gydomas Pilvo chirurgijos klinikoje.
Tik vėliau, kai buvo atliktas tyrimas – paimtas mėginys iš limfmazgių, paaiškėjo, jog serga kraujo vėžiu. Tada ligonis atsidūrė Hematologijos centre, buvo patvirtinta diagnozė. Jam buvo ką tik suėję 29-eri.
Aurimas buvo gydomas chemoterapija, derinant ją su naujais efektyviais biologiniais vaistais. Nors gydytojų prognozės nebuvo labai geros, Aurimui pavyko įveikti ligą. Jam pasisekė, kad buvo skirti brangūs, modernūs vaistai – atitiko kriterijai, pagal kuriuos jie skirstomi.
„Tai stebuklas, šiandien gali išgyti net beviltiški ligoniai, tačiau reikia labai daug dvasinės stiprybės, kantrybės, nes gydymas ilgas, varginantis”, – tikina vaikinas. Sėkmingai įveikęs visus gydymosi etapus šiandien jis džiaugiasi pasveikęs: „Sakoma, namuose ir sienos gydo. Tai pajutau savo kailiu. Juk ne tik artimieji, kurie lankė, bet ir visai nepažįstami žmonės man padėjo pasveikti. Tai gydytojai, slaugytojos, psichologė”.
„Aišku, dar dažnai tenka atvažiuoti į ligoninę, man daromi tyrimai: ir kraujo, ir kompiuterinės tomogramos, ir kiti. Kol kas atvykstu kas tris mėnesius, vėliau teks kas pusmetį. Dabar jaučiuosi gerai, bet stengiuosi nenuvargti, per daug nedirbti, gerai pavalgyti ir ne bet ko, o to, kas sveika, kas naudinga sveikstančiam organizmui”, – sako A. Gurklys. Jis įsitikinęs, kad iš ligos gniaužtų jam pavyko pasprukti.
Po Londono ligoninėje patirto košmaro Lietuvos gydymo įstaigos jam pasirodė kaip rojus. „Ypač Santariškių klinikų Hematologijos centre: puikios sąlygos, palatose guli tik dviese, visur yra televizoriai, personalas paslaugus, nuoširdus. O kokie geri specialistai, labai svarbu, kad ir ligoniai vieni kitus labai palaiko”, – džiaugiasi sugrįžęs gydytis į namus lietuvis.
Kažin kuo liga jam būtų pasibaigusi Anglijoje. Gal nė nebūtų nustatę tikrosios diagnozės. Arba tai būtų įvykę per vėlai.
Persukinėja atgal gyvenimo filmą
Aurimas pripažįsta, kad visa, kas jam nutiko prieš pusantrų metų, kai jam buvo diagnozuota limfoma, ir dabar atrodo kaip košmariškas sapnas. Jis vis persukinėja savo gyvenimo filmą atgal. Svarsto, kad jei būtų baigęs mokslus, būtų susiradęs darbą Panevėžyje, nebūtų išvykęs uždarbiauti į Angliją, ne taip labai taupęs, ne tiek daug dirbęs, gal šios sunkios ligos būtų pavykę išvengti.
„Dabar, kai jau pasveikau, buvau trumpam vėl grįžęs į Londoną. Šiek tiek dirbau, bet nedaug, nenorėjau persitempti. Nors ten sėkmingai įsikūrė ir gyvena mama ir sesuo – mama dirba siuvėja, o sesuo – kazino, nusprendžiau vėl grįžti į gimtinę. Supratau, kad mano vieta ne ten, kad pinigai laimės neatneš, svarbiausia – saugoti sveikatą”, – tikina jaunuolis.
Jis mąsto, kad sunkus likimo siųstas išbandymas pakeitė jo požiūrį į daugelį dalykų. Štai dabar jis suprato, kad reikia būtinai mokytis. Kadangi labai domisi informacinėmis technologijomis, galvoja rinktis studijas šioje srityje, įgyti žinių ir patirties. Tikisi, kad tada tikriausiai ir Lietuvoje pavyks susirasti gerą darbą, nebereikės laimės užsienyje ieškoti.
„Geriau jau turėsiu mažiau pinigų. Tuos, kuriuos uždirbau ir sutaupiau Anglijoje, jau beveik baigėsi, išleidau, kol sirgau, bet laimė, Panevėžyje dar yra likęs butas, turiu kur gyventi. Padeda mama ir sesuo”, – dalijasi ateities planais A.Gurklys.
Jis prisimena sunkiausiais momentais ne kartą pagalvojęs, kad viską atiduotų, ką sunkiai uždirbo, kad tik liga pasitrauktų. Buvo apėmusi ir neviltis. Šiandien jis vertina ligą kaip tam tikrą gyvenimišką patirtį, kuri buvo naudinga.