Socialinė verslo atsakomybė nėra tušti žodžiai – šio principo besilaikančios įmonės sulaukia didesnio partnerių ir vartotojų palankumo, todėl rinkoje yra konkurencingesnės. Tiesa, saugančių gamtą ar kovojančių su skurdu įmonių yra mažuma.
Lietuvos ekonominės plėtros agentūros Tarptautinės prekybos plėtros departamento projektų vadovė Renata Martinkutė pripažįsta, kad Lietuvoje socialinė atsakomybė dar neprigijusi įmonėse.
Anot jos, dalis didžiųjų įmonių supranta, kas yra socialinė atsakomybė. Mat stambieji verslininkai paprastai būna susiję su užsienio korporacijomis, bendrauja su užsienio klientais. Mažesniųjų įmonių atstovai mano, kad socialinė atsakomybė yra didžiųjų įmonių prievolė.
„Manoma, kad norint būti socialiai atsakingam reikia papildomų išlaidų. Iš tiesų papildomų lėšų reikės, jei ketini pirkti ekologišką įrangą. Tačiau steigti papildomo padalinio ir samdyti daugiau darbuotojų tikrai nereikia. Įmonė bus socialiai atsakinga, jei nustos naudoti tam tikrą medžiagą vien dėl to, kad mokslininkai padarė prielaidą, jog ji gali būti kenksminga. Socialiai atsakingu darbdavys gali vadintis jau tada, kai sutinka darbuotojams taikyti lankstesnį darbo grafiką”, – sakė Martinkutė.
Pasak jos, verslininkas turi galvoti ne tik apie tai, kaip daugiau uždirbti, bet ir apie tai, kaip sumažinti badą, kovoti su vaikų išnaudojimu, moterų ir vyrų nelygybe, saugoti gamtą ir panašiai. Martinkutė pripažįsta, kad dalis įmonių vadovaujasi socialinės atsakomybės principais, tik jų taip neįvardija. „Vadovautis socialinės atsakomybės principais ypač svarbu toms įmonėms, kurios ketina bendradarbiauti su didelėmis įmonėmis. Kai partnerių pasirinkimas didelis, tikėtina, kad greičiau bus pasirenkamas tas,
kuris yra socialiai atsakingas”, – teigė pašnekovė.
Būrys negausus
Kol kas tik 42 įmonės ir organizacijos Lietuvoje oficialiai prisijungė prie socialiai atsakingų įmonių tinklo. Jungtinių Tautų vystymo programos Lietuvoje vadovė Lyra Jakulevičienė sakė, kad tarp tų įmonių yra ir didelių, ir vidutinių, ir mažų. „Daugelis mažesnių įmonių yra didžiųjų įmonių tiekėjai. Norėdamos apsaugoti savo reputaciją įmonės ieško socialiai atsakingų partnerių. Anksčiau visais produkto gamybos etapais rūpindavosi vienas gamintojas. Dabar gaminio ištakos gali būti ir kitoje valstybėje. Tokiu atveju galutinį produktą tiekianti įmonė tampa netiesiogiai atsakinga už tai, kad produkto gamybos procese nebūtų pažeistos žmogaus teisės ar nepakenkta gamtai”, – kalbėjo Jakulevičienė.
Pašnekovės teigimu, prie socialiai atsakingų įmonių tinklo prisijungusios mažesnės įmonės gali greičiau į savo problemas atkreipti didžiųjų partnerių dėmesį. Norint įsilieti į tinklą, Jakulevičienės teigimu, nebūtina laikytis išsyk visų socialinės atsakomybės principų. „Įmanoma, kad kurį laiką bloga praktika besivertusi įmonė jos atsisakys ir imsis įgyvendinti socialiai atsakingos įmonės principus. Tobulos socialiai atsakingos įmonės nėra. Tačiau tapti tobulos šioje srityje siekia į tinklą įsiliejusios įmonės”, – sakė pašnekovė.
Nearti dirvonai
Tarp viešai pasiskelbusių socialiai atsakingų įmonių yra ir mokslinė inovacinė bendrovė „Eksponentė”. Jos direktorius Stasys Paulauskas sakė labai nudžiugęs, kai 2004 metais išgirdo apie socialiai atsakingas įmones. „Penkiolika metų būdamas versle pastebėjau, kad su verslo dora ir atsakingumu – prasti reikalai. Lietuvoje ne tik versle, bet ir Seime mažai kas supranta, kas ta socialinė atsakomybė. Pas mus – tai nearti dirvonai, nauja kultūra. Valstybėje vyrauja senas požiūris: siekiama tik ekonominės naudos, o apie aplinkosaugą net negalvojama. Reikia keisti valstybės valdymo principus. Dabar vadovaujamasi ekonominės plėtros principais. Tačiau reikia valdyti nepamirštant atsakomybės ateities kartoms, – kalbėjo Paulauskas. – Pas mus, priešingai nei Švedijoje ar Norvegijoje, skaičiuojant gamybos sąnaudas įskaičiuojami tik tiesioginės gamybos sąnaudos. Apie gamtosaugą ir sveikatą net nesusimąstome. Tuo tarpu visa turėtų būti daroma orientuojantis į tai, kad visaverčio gyvenimo trukmė būtų kuo ilgesnė”.
1997 metais parašęs Verslo doros memorandumą ir juo vadovavęsis Paulauskas teigia, kad apie atsakingai su vartotojais besielgiantį verslininką ima sklisti jam palankios kalbos, juo labiau pasitikima. Visa tai didina konkurencingumą. „Tačiau Lietuvoje mažai suvokiančiųjų socialiai atsakingo verslo esmę. Apie ją nešnekama ir aukštosiose mokyklose. Iki šiol šalyje tėra suformuotas socialiai atsakingų įmonių tinklas. Jis turi būti plečiamas”, – įsitikinęs Paulauskas.
Paviliojo idėja
Vestuvinių drabužių salono „Pas Dobilą” savininkas Dobilas Kezys teigė prie socialiai atsakingų įmonių tinklo prisijungęs dėl patrauklios idėjos. „Į socialinės atsakomybės sąvoką telpa ir elektros bei popieriaus taupymas. Tą gali daryti kiekviena įmonė. Taip nepakenksi savo verslui, priešingai – sutaupysi. Žinoma, ką gali sutaupyti mažosios ir vidutinės įmonės, skiriasi nuo to, ką gali didelės korporacijos. Tačiau verta stengtis, kad būtų geriau: jei visas pasaulis iš to gauna naudos, kodėl turėtume manyti, kad jos negaus Lietuva”, – svarstė Kezys.
Pašnekovo manymu, socialiai atsakingas įmones sieja tai, kad jos visos galvoja apie ilgalaikę veiklą. „Jei duodi kyšius ir moki algas vokeliuose, gali gauti trumpalaikį pelną. Tačiau apie nesąžiningą veiklą sužinoję partneriai su tokia įmone netruks nutraukti ryšių, o už mokesčių surinkimą atsakingos institucijos uždės baudas, kurioms padengti greitai gauto pelno gali nepakakti”, – kalbėjo Kezys.