Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta vieno žymiausių prancūzų fotografo Izraelio Bidermano, pagarsėjusio Izio vardu, retrospektyvinė paroda „Izis”
Užvakar parodos atidarymą pagerbė fotomenininko sūnus Manuelis, leidęs atvežti tėvo kūrybos paveldo originalus (kai kurios nuotraukos pasirašytos paties autoriaus). Ekspozicijos sumanytoja ir kuratorė, fotografijos istorikė Margarita Matulytė, rengianti fotografijų paveldo ciklą „Sveika, Europa”, nusprendė Prancūzijos fotomeną reprezentuoti per asmenį, jo kūrybą, juolab kad šis menininkas kilęs
iš Lietuvos ir vėliau tapęs tarp labiausiai pagarsėjusių svetur.
Nesitenkindama enciklopedinėmis žiniomis ir padedama Prancūzų kultūros centro Vilniuje darbuotojo Loico Salfati, kuris taip pat žavisi humanistine fotografija, Matulytė nuvyko pas Izio sūnų – Manuelį Bidermaną, gyvenantį Paryžiuje ir turintį dalį tėvo fotografijų originalų.
Skaudi tėvo patirtis
Čia jai teko nugalėti nemažai sunkumų: Manuelis negalėjo pamiršti, kad tėvas, gimęs neturtingoje Marijampolės žydų šeimoje, palikęs šį miestą daugiau tėvų nebepamatė. Jie ten tapo holokausto aukomis, o vienas brolis žuvo Kauno gete. Sūnaus paklaustas, ar nenorėtų Izis aplankyti gimtinės, jis apsiverkęs ir atsakęs: „Niekada”. Tad po jo mirties likęs šis moralinis imperatyvas kliudė Manueliui patikėti, kad derėtų nuvežti tėvo fotografijas į Lietuvą, kad paroda ten laukiama ir reikalinga. Ar tai nereikštų tėvo nuostatos išdavystės?
Matulytei pavyko įveikti šį barjerą, nors įtampos ir dvejonių Manueliui liko. Bent jau tol, kol veiks metus rinkta ir ant koncepcijos siūlo suverta visa Izio paroda.
Teko įveikti save
Į Vilnių Manuelis atvyko su žmona ir bičiuliu kino dokumentininku Roland’u Allardu. Svečiai taip pat aplankė Marijampolę, susitiko ir pabendravo su vietiniais žmonėmis. Senelių nužudymo vietoje pasimeldė, nubraukė karštą ašarų bangelę, apžiūrėjo parodą Kraštotyros muziejuje. Vėliau, jau grįžęs į Vilnių, Bidermanas prasitarė bijojęs šios viešnagės Marijampolėje. Būgštavęs, jog ten bus daug oficialumo, diplomatiškų kalbų ir jokių tiesių atsakymų. Tačiau dabar jis dėkingas, norėtų apkabinti tuos žmones, nes dingęs didžiulis nerimas ir įtampa. Taip per įskaudintos sielos virsmą į Lietuvą sugrįžo Izio menas.
Manuelis irgi visą gyvenimą iki pat pensijos fotografavo, bet meninė fotografija jo netraukė, dirbo fotopublicistikos srityje. Jis teigia, jog vadovaudamas laikraščio „Le Point” redakcijos skyriui ne tiek fotografuodavęs, kiek nervindavęs kitus fotografus.
Kelias į pripažinimą
Manuelio tėvas, būdamas paauglys, fotografavimo patirties įgijo Marijampolėje, o įsitvirtinti Paryžiuje pradėjo 1930-aisiais. Dirbo fotoportretų studijoje „Arnal”, vėliau uošvio padedamas įsigijo nuosavą studiją. Meninė raiška sustiprėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kai slapstydamasis nuo nacių, okupavusių dalį Prancūzijos, jis pasitraukė į Limuzeno regiono Ambazako miestelį. Dalyvavo pasipriešinimo judėjime ir vos per plauką nežuvo. Per tuos metus pajuto, kad jam įdomu fotografuoti žmones. Tada ir pasirinko Izio slapyvardį. Jau vėliau Paryžiuje, kai buvo parodyta jo pirmoji autorinė paroda, Izis daug ko išmoko iš garsaus Prancūzijoje vengrų kilmės fotografo Brassai. 1950-aisiais Bidermanas išleido pirmąjį savo fotografijų albumą „Svajonių Paryžius”. Leidinio reikšmę padidino jau įžymiu tampančio poeto ir dramaturgo Jeano Cocteau įvadinis tekstas. Vėliau Izis rengė parodas, keliavo, leido ir daugiau teminių knygų. Dirbo žurnale „Paris-Match”. Kūrybiškai vaisinga buvo Izio draugystė su rašytoju Jacques’u Prevert’u. Fotografas bendravo su Marcu Chagallu, Collete, Andre Malraux, Francois Mitterand’u (kai dar nebuvo šalies prezidentas) ir kitomis kultūros bei politikos įžymybėmis. 1951 metais jis jau reprezentavo Prancūziją kaip vienas iš penkių garsiausių šalies menininkų Niujorko modernaus meno muziejuje surengtoje parodoje „Five French Photografers” („Penki prancūzų fotografai”). Izio nuotraukos buvo eksponuojamos greta tokių autorių kaip Brassai, Cartier-Bressonas, Willy Roni, Robert’as Doisneau darbai. Nuo tada jo vardas minimas tarp žymiausių Prancūzijos fotografijos meistrų.
Nemėgo pozuojančiųjų
Apibūdindama Izio parodos fotografijas Matulytė pabrėžia, kad autorius mėgo gatves, jose verdantį gyvenimą, domėjosi mugėmis, cirku. Menininko užfiksuotuose vaizduose juntamas šiek tiek melancholiškas, ramus žvilgsnis, tačiau netrukdoma tiems, kurie gyvena paskendę savo mintyse, fotografuojama ten, „kur nieko nevyksta”. Izis fiksavo realybę neatmesdamas jos grotesko, įdėmiai stebėjo skurdo, kurio ir pats buvo nemažai patyręs, slepiamus ženklus. Žvilgsniai, gestai, susimąstymo akimirkos, įsimylėjėlių poros, žvejai… Jis nemėgo pozuojančių figūrų, bet stengėsi ramiai pažinti veidus. Po daugeliu menininko pagautų vaizdų slypi ne pakilus „štai”, bet ramus „kodėl”.
Ši paroda, vyksianti iki sausio 14 dienos, iš Vilniaus dar bus perkelta į Marijampolę ir Panevėžį.