Iš vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio naujausio filmo „Kvepalai: vieno žudiko istorija” tikimasi labai daug – juk filmas kainavo 50 mln. eurų. Tai rekordinė suma vokiškai juostai.
Pasirodžiusi 1985 metais Patricko Suskindo knyga „Kvepalai” sulaukė didelės sėkmės. 15 mln. skaitytojų visame pasaulyje šią knygą padarė antru pagal populiarumą vokiečių kūriniu. Šlovė nesužavėjo knygos autoriaus. Jis atsisakė bendrauti su žurnalistais, fotografuotis ir kategoriškai priešinosi romano ekranizacijai. Tik po 15 metų šią teisę suteikė vokiečiui režisieriui Tomui Tykweriui („Bėk, Lola, bėk”). Kino pasaulyje šnabždamasi, esą tokį vėlyvą sprendimą P.Suskindas priėmė tik dėl to, kad tikėjosi, jog „Kvepalus” režisuos didysis Stanley Kubrickas, tačiau šis režisierius mirė 1999 -aisiais. Jau po metų teisė režisuoti atiteko T.Tykweriui, nors pastatyti šį filmą norėjo Martinas Scorsese, Timas Burtonas ir Ridley Scottas.
Varlius žudikas
„Kvepalai” pasakoja Žano Baptisto Grenui istoriją. Pagimdytas žuvų turguje, kur motina norėjo juo atsikratyti, berniukas atsiduria vaikų prieglaudoje. Jo pavardė prancūziškai reiškia „varlė”. Tad varliumi pramintas berniukas iš kitų išsiskyrė ne tik tuo, kad ilgai nemokėjo nei vaikščioti, nei kalbėti, bet ir dėl žuvų turguje įgauto kvapo. Tačiau Žanas Baptistas turi neįtikimą uoslę, per kurią pažįsta pasaulį.
Nors ir skurdžiai augdamas, jis įsitaiso mokiniu pas kvepalų meistrą Baldinį Paryžiuje. Būtent šiame mieste jis pajunta kvapą, kuriam niekas kitas neprilygsta – nekaltos merginos aromatą. Visą laiką svajojęs apie pasaulinio garso kvepalus ir paskatintas mokytojo Žanas Baptistas nusprendžia sukurti savo aromatą, dėl jo net žudyti pasiruošęs. Tad apsvaigęs nuo moterų aromatų jas seka ir negailestingai žudo. Idealiems kvepalams sukurti jam reikia dvylikos kvapų, taigi – dvylikos aukų. Neįprasčiausias literatūros, o nuo šiol ir kino žudikas.
Vienas brangiausių filmų
Šį vaidmenį norėta atiduoti Johnny Deppui, tačiau jis atiteko jaunam anglui Benui Whishaw. Filmo kūrėjus sužavėjo tai, kad jaunasis britas tiek fiziškai, tiek psichologiškai puikiai įsijautė į maniako, kvepalų kūrėjo vaidmenį. Rengdamasis filmuotis jis stebėjo net gyvūnus, nes norėjo kuo geriau perteikti gyvuliškas savo herojaus savybes.
Filmo prodiuseris Berndas Eichingeris pasakojo: „Net mums buvo sunku suprasti Žano Baptisto personažą, nes jis perfekcionistas, apsėstas savo idėjos. Atrodo, jis nesuvokė, kad priklauso žmonių giminei, buvo amoralus, tad neįmanoma mėginti sutapatinti save su tokiu veikėju”.
Pagal „Kvepalus” sukurti filmą buvo sunku vien jau dėl to, kad pagrindinis personažas labai mažai kalba. O filmas be dialogų – per daug nuobodus, tačiau juos sukurti, iškreipiant knygos istoriją, kūrėjai taip pat nesiryžo.
Taip pat labai sunku filme apibūdinti kvepalus – juk žiūrovai jų neužuos. Tad daug dirbta su vaizdais, garsu, žodžiais, o filmo kūrėjai tikisi, kad taip pavyko šį filmą sukurti ne tik matomą, bet ir užuodžiamą.
Filmas buvo kurtas Prancūzijoje, Provanse, kur buvo filmuojami levandų laukai, vėliau – Vokietijoje, Ispanijoje. Daugiau nei 500 techninių darbuotojų, beveik 100 aktorių ir tiek pat dekoracijų, daugiau nei 5000 antrojo plano aktorių – visi šie skaičiai rodo, kad „Kvepalai: vieno žudiko istorija” yra vienas brangiausių vokiškų filmų.