Dainuojantis rašytojas Juozas Erlickas visada turi ką pasakyti tautai. Net tada, kai scenoje demonstruoja vokalinius sugebėjimus, tarp dainų jis įterpia savo pamąstymų.
Prieš porą dienų rašytojas Juozas Erlickas pristatė kompaktinę plokštelę „Rytoj būsiu geras”. Pasak albumą prodiusavusio Aurelijaus Sirgedo, visus tris mėnesius, o tiek truko plokštelės įrašinėjimas, į šį procesą Erlickas žvelgė rimtai. Gal net per rimtai – studijoje nebuvo jokių juokelių.
Gyvasis klasikas apskritai į viską žiūri rimtai. Per koncerto pertraukėles tarp dainų jis kalbėjo aktualiausiomis šių dienų temomis. Štai Erlickas nesupranta, kodėl lietuviai emigruoja: „Žmonės meta prestižinę pedagogo profesiją, išvažiuoja į užsienį ir įsidarbina indų plovėjais. Kai aš buvau nuvažiavęs į Paryžių, dirbau žmogumi voru. Tūnodavau kertėse, kol gaisrininkai iškrapštydavo. Bet negi dirbsiu indų plovėju, kai man namie sunku išplauti net vieną lėkštę?” Netrukus Erlickas jau dainavo apie meilę Tėvynei, paaiškinęs, kad tai kur kas aukštesnė meilės rūšis negu, sakykime, meilė moteriai. Scenoje gyvajam klasikui patinka būti: „Net jei snukis kaip žiurkės, tik užlipk ant scenos, ir mergos šniūrais paskui eina”. Todėl gyvasis klasikas kartkartėmis ir iškeičia lengvą plunksnakotį į sunkesnį mikrofoną.
Erlickas teigė, kad per muzikinę karjerą jau daug laimėjo – per neilgą laiką iš smulkaus gatvės dainininko tapo operos solistu. „Ne taip seniai atlikau kunigaikščio partiją operoje „Meilė ir viltis Veronoje”, – sakė jis. Nesulaukęs žiūrovų reakcijos nustebo: „Niekas neplos?” Ir iškart prisipažino: „Matote, ką reiškia būti solistu? Kaip greit „sudurnėji” ir imi klausinėti: „O kur jūsų rankos?”
Netikėtai prisiminęs Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vizitą Lietuvoje ir mūsų šalies elitą, dalyvavusį renginiuose, Erlickas svarstė: „Kam tokiam mažam kraštui tiek daug elito? Ir išvis, kaip iš taburetės gali išeiti straigtasparnis? Bet kai daugiau apie tai pamąstai, supranti, kad būtent Lietuvos elitas yra geriausias pasaulyje. Kitur žmonės į elitą ėjo šimtmečiais, o mūsiškiai apie 1990-uosius – per šimtą dienų. Ir tiesiai iš gatvės, tik kai kurie protingesni – iš Lukiškių”.
Per dar vieną pauzę gyvasis klasikas žiūrovams siūlė pirkti jo knygas ir tikino, kad jos pakrautos energija: „Kroviau šiąnakt. Atsivertę pamatysite, kad popierius daug kartų geresnis už tualetinį…”
Po renginio prie Erlicko išsirikiavo eilutė žmonių, norėjusių, kad ant ką tik įsigytų knygų rašytojas suraitytų savo parašą.
„Dainuoju tik scenoje. Ar aš kvailys, kad dar kur nors dainuočiau, kur pinigų neduoda?” – po koncerto LŽ porino Erlickas, klausiamas, gal mėgsta užtraukti bičiulių kompanijoje ar bent vonioje paniūniuoti. Apie muzikinės karjeros pradžią gyvasis klasikas pateikė tokią versiją: esą kadaise Rašytojų sąjungos kavinėje sėdėjo Donatas Katkus ir Petras Vyšniauskas, o Erlickas gulėjęs po stalu ir dainavęs. Muzikams patikęs rašytojo vokalinis meistriškumas. Tai ir buvęs postūmis Erlickui pradėti dainuoti scenoje ir įrašinėti albumus. Nors solisto karjera sėkminga, plunksnos mesti rašytojas neketina. „Manau, tuoj ateis laikas, kai viską teks mesti, – liūdnai sakė. – Nes jau nebetoli stovi du su neštuvais ir vienas su kastuvu. Ir kasdien jie vis arčiau”. Kodėl Erlickas vadinamas gyvuoju klasiku? „Todėl, kad pats jaučiu, jog esu dar gyvas”, – vėl pralinksmėjęs konstatavo dainuojantis rašytojas.