Faustas Latėnas pristatė savo pirmą kamerinės instrumentinės muzikos kūrinių kompaktinę plokštelę. „Dar po 50 metų gal ir antra bus išleista”, – juokavo pavasarį 50 metų jubiliejų atšventęs kompozitorius.
Savaitės pradžioje į Vilniaus mažąjį teatrą susirinko įvairiuose teatruose dirbantys režisieriai ir aktoriai, muzikologai, kompozitoriai, kitų meno sričių atstovai… Į Latėno muzikos sodus kvietė vakaro vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis. Tądien buvo pristatyta pirma kompozitoriaus kamerinės instrumentinės muzikos kūrinių kompaktinė plokštelė „Ašarų samba” („Samba lacrimarum”). Gerulaitis priminė, kad Latėnas neseniai šventė 50 metų jubiliejų, kad gimė Dusetose, pagal horoskopą yra Jautis ir jam imponuoja viskas, kas yra konservatyvu, taip pat tai, jog „su teatru draugauja nuo pirmo kurso”, kitaip sakant, muziką teatrui kurti pradėjo vos tapęs tuometinės Konservatorijos studentu.
Kaip tvirtina muzikologai, ir koncertinėje kamerinėje Latėno muzikoje esama nemažai teatrališkumo, tai yra įtaigaus pasakojimo su pakilimų ir atoslūgių momentais, emocingumo, humoro. Pasak jų, kompozitoriaus kamerinių instrumentinių kūrinių galima klausytis kaip nedidelių muzikinių spektaklių. Šiuos teiginius patvirtino tą vakarą Latėno kūrinius groję atlikėjai – į muzikinį vyksmą jie taip įsijautė, tarsi būtų dramos aktoriai.
Receptų nedalija
Per renginį nebuvo nutylėta, kad sovietiniais laikais Latėno muzika buvo vadinama chuliganizmu. Ir į Kompozitorių sąjungą nenorėta jo priimti. Tačiau Latėno kūriniai skambėjo ir iki šiol skamba per koncertus.
Lietuvos teatro ir muzikos akademijos docentė Dalia Balsytė kadaise klausė jaunojo kompozitoriaus, kaip groti jo muziką. „Grok,
kaip nori”, – atsakė Latėnas. Tada ji stebėjosi tokiu požiūriu. Dabar jau Balsytės studentai kiekvienas savaip interpretuoja Latėno kūrinius – kartais net sunku juos atpažinti. Vėliau į sceną pakilęs kompozitorius paaiškino, kad muzika nėra vaistų receptas, kuriame būtų tiksliai nurodyta, kaip dozuoti, todėl esą ir nepasakoja, kaip atlikėjai turėtų groti jo kūrinius. Kiek pagalvojęs Latėnas pratęsė mintį: „Muzika yra sielos vaistas”.
Kūrybinė laboratorija
LŽ klausiamas, kodėl tik dabar išleido pirmą kompaktinę plokštelę, kompozitorius sakė: „Neturiu tikslo leisti plokšteles. Svarbiausia, kad muzika gyvena, tai yra ji atliekama”. Plokštelės pavadinime yra žodis „ašaros”. „Turbūt tai tiksliausiai apibūdina mano kūrybą”, – teigė Latėnas. Kompozitorius palygino ją su kino režisieriaus Federico Fellini filmais, kuriuos žiūrint ima ir graudulys, ir juokas, kai persipina jausmų gama. „Kaip ir mūsų gyvenimas: žiūrėdamas pro langą matai ir elgetą, ir mersedesu važiuojantį žmogų”, – apibūdino jis. Ar kompozitoriui svarbus muzikos emocinis užtaisas? „Taip”, – patvirtino Latėnas.
Jam smagu eksperimentuoti kuriant muziką teatrui. „Tai tam tikra kūrybinė laboratorija. Be to, žinai, kad teatro muzika skambės tiek, kiek bus rodomas spektaklis. O akademinės muzikos koncertai gana reti. Todėl didelė laimė, kad mano kūrinių yra įvairių atlikėjų repertuaruose, taip pat studentai juos groja”, – dėstė Latėnas.
Klausiamas, ar turi minčių dėl didelės formos kūrinių, tarkim, operos ar baleto, kompozitorius sakė mąstantis apie tai, nes yra gavęs tokių siūlymų. Jam svarbiausia, kad būtų geras literatūrinis pagrindas.
Latėnas ne tik muziką kuria. Vardijant pareigas, kurias jam yra tekę ar tenka eiti, susidaro netrumpas sąrašas: trijuose teatruose dirbo muzikinės dalies vedėju, direktoriumi, generaliniu direktoriumi, buvo valstybės konsultantas kultūros klausimais, dukart – Lietuvos kultūros ministerijos viceministras, dabar – premjero patarėjas. Taigi muzikai jam lieka laiko po darbo, savaitgaliais, per atostogas. Tačiau ir kūrybos kraitis didelis: muzika daugiau kaip 200 spektaklių, per 20 dokumentinių ir vaidybinių filmų bei televizijos spektaklių, be to, jis yra maždaug 20 kamerinių instrumentinių, chorinių ir kitų kūrinių autorius.
Nemažai apdovanojimų turintis Latėnas tą vakarą, kai pristatė kompaktinę plokštelę „Ašarų samba”, gavo ir ką tik įsteigtą Mažojo teatro ordiną. Kai Rimas Tuminas užkabino apdovanojimą jam ant kaklo, kompozitorius ištarė: „Kaip sakoma, tarnauju teatrui”.