Žymus kino ir teatro aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Laimonas Noreika lapkričio 27 dieną minės garbingą aštuoniasdešimtmečio jubiliejų. Poezijos apaštalas, kaip jį vadino artimas bičiulis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, ir artėjantį jubiliejų pasitinka skleisdamas poezijos žodį.
Aktorius Laimonas Noreika, kalbinamas LŽ, prisiminė 1986 metus, kai tuometinio Lietuvos dramos teatro direktorius Pranas Treinys pasikvietė jį ir pasakė, kad norėtų spektakliu „Mažvydas” pagerbti jo šešiasdešimtmetį ir afišose tai paskelbti. Jubiliatas kategoriškai atsisakė. Jo šešiasdešimtmetis esą nėra visos liaudies šventė ir publikai nėra reikalo žinoti. Švęs tik aštuoniasdešimt metų. Ir į Treinio žodžius, kad gal tiek neišgyvens, atsakė, jog todėl ir švęs, jeigu išgyvens.
„Dabar galvoju: taip, išgyvenau. Ir švenčiu. Ir naudojuosi proga, kad esu artistas, ir galima sukviesti visus į savo šventę”, – kalbėjo jubiliatas.
Lapkričio 28 dieną Nacionaliniame dramos teatre jis vaidins
režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius”.
Dar iki jubiliejaus turėtų išeiti Noreikos įskaityta lietuvių lyrikos kompaktinė plokštelė „Poeta”. Nuo 1964 metų aktoriaus rengiamos literatūrinės programos iš viso įrašytos į 13 plokštelių.
Jau surengtas Noreikos skaitomos poezijos vakaras Aktorių namuose Vilniuje. Garsiojo skaitovo laukia Šiauliai. Pašnekovas prisipažino šiek tiek baiminąsis tokios tolimos kelionės, tačiau atsisakyti negalįs. Šiauliai – jo vaikystės miestas. Ten lankė ir gimnaziją, dabar pavadintą poeto Juliaus Janonio vardu.
„Tos dienos artėjimas ir tie nuolatiniai skambučiai, tikslinimaisi, – viskas, atrodo, malonu, ar ne tiesa?! – kalbėjo jubiliatas. – Tačiau man tai ir džiaugsmas, ir lyg nesmagumas, kad žmonėms užkroviau tiek rūpesčių. Laukiu, kada galėsiu jau ramiai išeiti į sceną ir vaidinti spektaklyje „Oidipas karalius”.
Tik mėgstami
Laukimo dienomis aktorius vėl „zulina”, kaip pats sako, eilėraščius. Nebūtinai kartoja – tiesiog turi pravalyti smegenis, pagal savo metodą patikrinti ne tekstą, o veiksmo liniją. Kai tiksliai išanalizuoja, kas vyksta eilėraštyje, kas privertė poetą jį parašyti, kodėl parašė, patys žodžiai sukrenta į galvą. Ir nors iš atsargumo per poezijos vakarus visada į kišenę įsikiša iš eilės surašytus programos eilėraščius, niekada jais nepasinaudoja. Ir naujausią kompaktinę plokštelę „Poeta” aktorius įrašė be jokio lapelio. Tiesiog skaitė, skaitė, skaitė į mikrofoną viską iš galvos, stebindamas operatorių.
„Koks talentas, kokia jėga, kokia emocija?! – apie Salomėją Nėrį kalbėjo pašnekovas ir iškart deklamavo: – „Manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo. Manęs nebebus – jos vėlei žydės. Ir kris jų lapeliai nuo saulės ir vėjo kaip smėlio saujelės ant mano širdies”. Kaip į duobę saujeles bers. Ir tų įvaizdžių galybė! Pamišimas – Salomėja”.
Vis dėlto aktorius negalėtų išskirti nė vieno iš skaitomų poetų. Skaito tik mėgstamiausius. Nebent Bernardą Brazdžionį iš išeivijos programos mažiausiai mėgstantis dėl jo patetiškumo ir pasipūtimo.
Pašnekovas pripažino, kad „nesusikalba” su jaunaisiais poetais. Nors mato, kad talentinga kūryba, bet – ne jam, neranda bendrų sąskambių. Kas svetima, dėl ko neina iš proto, negali skaityti, tad jauniausias jo poetas – Martinaitis. Ir Mačernis. Ir Janonis.
„Janonis – taip pat stebuklas, – kalbėjo aktorius. – Dvidešimt vienų metų atsigulti ant bėgių, kad galvą nupjautų! Įsivaizduokite, kokia jėga yra to žmogaus valia! Džiovos naikinamas, „…kad gyvam nesutrūnyti, pirma laiko jaunas žūstu”.
Scenoje
Užtat su jaunesniais režisieriais aktorius randa bendrą kalbą. Nekrošius, pasak pašnekovo – iš jo mokyklos. Nors gimė, kai jis baigė GITIS 1952 metais, mokėsi tame pačiame Maskvos valstybiniame A.Lunačiarskio teatro meno institute. O Koršunovas – tiesiog talentingas žmogus.
„1994 metais išėjau į pensiją, ir mane iš karto pakvietė Nekrošius vaidinti „Trijose seseryse”, – prisiminė aktorius, teatre sukūręs per 100 vaidmenų. – Su juo apvažiavome visą Europą, penkis kartus Italijoje buvome, kiekvieną kartą – vis kitame mieste. Vėliau – Kanadoje, Kolumbijoje. Atvaidinau tą spektaklį, Koršunovas pakvietė. Dabar su Koršunovu vėl kiek apvažiuota: Olandija, Austrija, Vokietija, Čekija, Graikija. Man didelė atrama yra tie spektakliai. Ir Nekrošius, ir Koršunovas. Kai išėjau į pensiją, visą laiką esu scenoje. Kartą Koršunovas pasakė: „Man sunkiausia su jumis. Jus slegia patirties našta”. O dar vėliau pasakė, kad tame epizode esu reikšmingiausias spektaklio akcentas”.
Kai „Oidipas karalius” buvo rodomas Maskvoje, vos atvykus į viešbutį Noreikai paskambino iš Ostankino televizijos: gal būtų galima surengti pokalbį su juo, atsiųstų automobilį. Maskvoje aktorius gerai žinomas ir prisimenamas iš kino filmų, kaip ir Regimantas Adomaitis, taip pat vaidinantis „Oidipe karaliuje”. Po spektaklio Maskvoje jiedu buvo dar atskirai pagerbti ir recenzijose rašyta, kad jauno lietuvių režisieriaus teatre vaidina įžymybės. Ir nesvarbu, kad jų vaidmenys nėra pagrindiniai.
Kai „Volga” – ant sienos
Aktorius Noreika yra sukaupęs didžiulę tapybos kolekciją ir apie kiekvieną darbą ar autorių galėtų papasakoti įdomiausią istoriją.
„Ant sienos mano „Volga” kabo, – juokavo pašnekovas. – Vaikai rėkia, kodėl automobilio neturiu, o aš dėl tapybos visada buvau pamišęs”.
Sukaupti ir grafikos, ekslibrisų kalnai. Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje bus surengtos ekslibrisų ir 550 aktoriui dedikuotų knygų parodos. Šiai bibliotekai atiduoti saugoti 48 dienoraščių sąsiuviniai ir 20 aktoriaus parengtų poezijos programų, skaitytų apie 3 tūkstančius kartų.
„O didžiausia mano kolekcija yra žmonės, kuriuos pažinojau, – kalbėjo pašnekovas. – Nuostabiausi žmonės: monsinjoras Vasiliauskas, Monika Mironaitė, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis, Rimantas Dichavičius… Bendražygiai, bendradarbiai… Stebuklas tokius taurius žmones sutikti! O kur neprilimpa tau žmogus, bendravimas nudžiūsta. Man pasisekė, kad esu apsuptas stebuklingų žmonių. Ir ši kolekcija didesnė nei mano rinkiniai”.
Su monsinjoru Vasiliausku aktorius susipažino per Sąjūdžio seimą ir nuolat bendravo iki pat kunigo mirties. Monsinjoras pakvietė aktorių į katedrą, kai iš rūsio į kriptą buvo grąžinami Alberto Goštauto, Barboros Radvilaitės uošvio, palaikai. Monsinjoras norėjo padovanoti aktoriui ir kvietimą į Vingio parką, kai ten popiežius Jonas Paulius II laikė pamaldas ir buvo galima priimti komuniją iš jo rankų.
„Pasakiau, kad labai dėkoju, bet negaliu priimti, nes esu netikintis, – prisiminė pašnekovas. – O jis man: „Iš kur tu gali žinoti, kad esi netikintis?!” Ir vėliau pridūrė: „Man tavo netikėjimas vertingesnis negu davatkiška „pakazucha”. Toks jisai buvo. Ir sutik tokį žmogų kaip monsinjoras Vasiliauskas, nesvarbu, ar jis kunigas, ar ne kunigas!”
Dienoraščiuose, rašytuose nuo GITIS laikų, užfiksuoti ir profesoriaus, SSRS liaudies artisto, Maskvos dailės teatro aktoriaus Vasilijaus Orlovo pastabos, ir filmuojantis patirti įspūdžiai, sutikti įdomūs žmonės, tokie kaip aktoriai Liudmila Čiursina ar Levas Durovas.
Iš 45 kino filmų, kuriuose vaidino, pastarąjį kartą Noreika filmavosi su Durovu. Pašnekovas prisiminė, kad per filmo „Gangsteriai okeane” pristatymą Kino namuose Maskvoje visi aktoriai išsirikiavo scenoje. Paskelbus Noreikos pavardę publika ploja, tik staiga Durovas klausia: „Ei, tu, užsienieti, (Lietuva jau buvo paskelbusi nepriklausomybę), ar dar myli mane?” „Myliu, Liova, myliu”. „Bet juk aš rusas?!” „Ar gali įsivaizduoti, kad net rusą tave myliu”.
Aktorius buvo nusipirkęs filmo „Gangsteriai okeane” vaizdajuostę, kai su režisieriumi Nekrošiumi važiavo gastrolių į Novosibirską, tačiau kažkam paskolinęs prarado. Ir dabar turi tik vienintelį filmą, kuriame vaidina – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti”.
Su vaikaičiais ant kelių
Šiemet išėjo ketvirtoji Noreikos knyga. „Aktoriaus dienoraščių” (1999), „Vidurnakčio užrašų” (2001) ir „Čiurlionio 16” (2003) autoriaus užrašai apie žmoną istorikę Sigitą Noreikienę sudaro ketvirtadalį prisiminimų rinkinio „Sigita – Justo duktė, Laimono žmona”. Knygoje iškyla ir ryškūs Noreikienės tėvo Justo Paleckio, anksti žuvusio brolio Vilniaus Paleckio, kitų šeimos narių portretai.
Kartu su aktoriumi Čiurlionio gatvės 16 name, aprašytame ir prisiminimų knygoje „Čiurlionio 16”, dabar gyvena vyriausios dukters Rūtos šeima. Vaikaitei Ulijonai – dvidešimt dveji metai. Dvyliktus einantis vaikaitis Laurynas, senelio manymu, gabus matematikai, nes ir jo tėvas matematikas.
Noreika su žmona Sigita užaugino tris vaikus. Rūta – žurnalistė, teatro kritikė. Sigita – chemikė, kaip ir jos velionis vyras. Jauniausias Jonas, pasak tėvo, „hipis”, gyvena Zalcburge, Austrijoje. Vaikaičiui Kristupui, likusiam su mama Vilniuje, dabar septyniolika metų. Zalcburgietė vaikaitė Daina – ketverių metukų.
„Buvau nuvažiavęs su spektakliu į Zalcburgą, sūnus su mergyte, tada dvejų metukų, pasitiko stotyje. Vėliau namuose ją kalbinau, kalbinau, ir ji atėjo pas mane. Visi vaikaičiai sėdėjo ant mano kelių”, – džiaugėsi aktorius.