Šiaulių dailės galerijoje veikia dviejų žinomų Lietuvos menininkių Ksenijos Jaroševaitės ir Aleksandros Jacovskytės kūrinių paroda, kurioje pristatomos skulptūros, piešiniai ir fotografijos
Tai parodų ciklo „Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatai” tęsinys – pristatoma aukščiausiu valstybės apdovanojimu įvertintų menininkų kūryba.
Ksenijai Jaroševaitei šiemet įteikta Nacionalinė meno ir kultūros premija už krikščioniškojo dvasingumo tradicijos įprasminimą skulptūroje. Pakviesta į Šiaulius surengti savo kūrybos parodą Jaroševaitė lyg ir pabūgo didelių galerijos erdvių, kuriose jos „balvonėliai” gali tiesiog prapulti. Didžiulę galerijos erdvę autorei padėjo suvaldyti gera jos draugė, teatro kostiumų dailininkė Aleksandra Jacovskytė, parodoje eksponuojanti piešinius ant išplėštų stalinio kalendoriaus lapelių ir fotografijas, iš kurių žvelgia artimų žmonių akys. Dar vienas nematomas parodos dalyvis – Ksenijos vyras Vladas Urbanavičius, taip pat skulptorius. Jis sukūrė architektūrinį parodos ekspozicijos sprendimą bei specialų postamentą skulptūroms.
Parodoje eksponuojami abiejų autorių kūriniai byloja apie dvasingumą ir tikrąsias vertybes, kurios, deja, vis dažniau užleidžia vietą didėjančiai šių laikų tuštybei, susvetimėjimui. Jaroševaitės akmens ir bronzos skulptūros – nedidelio formato, tačiau stipri jų aura. Tvirtos, aptakios skulptūros išduoda ir pačios autorės tvirtą dvasinį pasaulį bei vidines nuostatas, liudijančias krikščioniškųjų vertybių svarbą. Susipainioję sudėtinguose šiuolaikinio gyvenimo tinkluose nebesugebame suprasti patys savęs ir gyventi pagal paprastas, bet esmines gyvenimo taisykles. Tokios pagrindinės Ksenijos kūrybos idėjos įkūnytos jaukiose ir nuoširdžiose skulptūrose, kurias savo turiniu bei ornamentiška rašysena papildo žodžiai iš Šventojo Rašto – svarbiausios menininkės knygos.
Skulptorė savo kūrinių nekolekcionuoja – kiekvienas jos darbas randa vietą po saule ir savo šeimininką. Taip ir keliauja autorės piligrimai po Lietuvą bei visą pasaulį, dalydami aplinkai ir žmonėms savo šilumą, dvasingumą. Ksenijai yra gana sudėtinga surinkti savo kūrinius ir surengti didelę skulptūrų parodą, nes jos darbai jau gyvena tarp kitų žmonių ir kitose erdvėse. Šiauliuose surengtoje parodoje eksponuojamos ne tik autorės skulptūros, bet ir fotografijos tų kūrinių, kurie jau yra iškeliavę gyventi kitur. Fotografijos papildo Jaroševaitės skulptūrų ekspoziciją ir puikiai dera prie visumos. Menininkė parodoje eksponuoja ir savo kompiuterinius piešinius.
Ksenijos kolegė, daugybę kostiumų teatro scenai sukūrusi dailininkė Jacovskytė parodoje tarsi pažeria stalinio kalendoriaus lapelius, kuriuose paprastu pieštuku vaizduojamos teatralizuotos žmonių ir gyvūnų figūros, veidai, kaukės. Labai paprasta, lengva, bet įtaigu – kaip ir Aleksandros fotografijos. Iš nespalvotų nuotraukų žvelgia kažkur matyti ir nepažįstami veidai, o įspūdis toks, kad tai tavo artimiausi žmonės, su kuriais esi daug bendravęs. Jokios pompastikos ar efekto vaikymosi. Tai tarsi pabėgimas nuo teatro aplinkos į ramybės oazę, kur gali atsipalaiduoti ir būti savimi.
Jaroševaitės ir Jacovskytės kūryba, parodoje susijungusi į kolegišką duetą, skleidžia ramybę, gerumą, nuoširdumą ir labai švelniai verčia pamąstyti, kokie vis dėlto yra svarbiausi gyvenimo kelionės akcentai ir kokia tvarka jie išdėlioti kiekvieno mūsų vertybių skalėje.