Švedijoje atrasta merginų grupių, kuriose jos gali atvirai šnekėtis apie viską, kas rūpi, metodika pasitvirtino ir Lietuvoje
Keliolika paauglių mergaičių šiuolaikinio šokio ritmu linksmai straksi pačiame erdviausiame Vilijampolėje įsikūrusios Kauno moterų draugijos kabinete. Šokio jos išmoko padedamos savo vadovės studentės. Tokia judria pertrauka šįsyk paįvairinta piešimo pamoka, kurią veda kita, jau dailės studijas pasirinkusi mergina. Tačiau labiausiai už viską dienos centro „Padėk sau” projekte dalyvaujančios mergaitės vertina ne naujus įgūdžius, bet galimybę atvirai bendrauti tarpusavyje ir tikrumą, kad, iškilus bet kokiai bėdai, bus su kuo ja pasidalyti.
Didžiausia vertybė
„Dažnai kalbamės apie draugystę, savo ir draugų bėdas, mokomės, kaip iš jų išsivaduoti”, – sako Raminta Mažeikaitė.
„Aš čia radau daug naujų gerų draugių”, – džiaugiasi Justina Krikščiūnaitė. „Galiu pabendrauti, pasiguosti. Namie nelabai turiu su kuo pasikalbėti. Mama dirba Vokietijoje, tėtis – miręs, o brolis retai būna namie”, – prisipažįsta Vesta Mašauskaitė.
„Labai geros vadovės, mes čia labai susidraugavom. Noriu ateiti į užsiėmimus net tada, kai sergu ir nenueinu į mokyklą”, – neslepia Kristina Jančkauskaitė.
„Mokykloje aš turiu mažai draugių, o čia – daug, nes mergaitės labai draugiškos”, – sako Rita Laurikietytė. Greta Ubartaitė irgi įsitikinusi, kad mergaitės čia kitokios, nes mokykloje mažai kas su ja nori draugauti. „Mokykloje gali pasišnekėti tik su bendraklasėmis, bet ir tai kai kurios paskui apkalba. Čia visos kitaip elgiasi”, – įsitikinusi Ugnė Tarasevičiūtė.
Sesės Liveta ir Akvilė Jurkaitės labai vertina galimybę sulaukti pagalbos ruošiant pamokas ir susitikti su įdomiais bei protingais žmonėmis. Neseniai merginos bendravo su psichologe, kuri jas mokė spręsti konfliktus ir įveikti krizes.
Pasižada neliežuvauti
Berniukų šiame dienos centre nėra, nes jų čia, vadovių teigimu, ir nereikia. Tačiau tai nereiškia, kad jie nerūpi čia besirenkančioms mergaitėms. Dar ir kaip rūpi. Pasirinkdamos temas pokalbiams su vadovėmis, kurios yra tarsi vyresniosios draugės, merginos labai dažnai klausia ne tik kaip bendrauti su berniukais, spręsti kylančius tarpusavio konfliktus, bet ir kaip atsiginti nuo nepageidaujamo ar ne taip reiškiamo dėmesio.
„Merginų grupės yra viena iš nedaugelio vietų, kur 12-18 metų mergaitės gali būti pačios savimi. Jei šalia yra berniukų, mergaitės pradeda elgtis visiškai kitaip, jos nori atkreipti dėmesį, konkuruoja tarpusavyje. Tačiau tokio amžiaus mergaitėms reikia atrasti save, daug ko išmokti. Nepilnametės merginos – viena labiausiai socialiai pažeidžiamų grupių mūsų visuomenėje. Jų emocinis pasaulis sudėtingas, didelis savęs įtvirtinimo poreikis, kinta kūnas, atsiranda interesas priešingai lyčiai, dažnai komplikuojasi santykiai su suaugusiaisiais”, – sako Kauno moterų draugijos pirmininkė Daiva Baranauskienė.
Ji ir sugalvojo Švedijoje prieš keletą dešimtmečių sukurtą metodą pritaikyti Lietuvoje. Jo Daiva mokėsi iš Mijos Handstriom, o dabar jau pati gali apmokyti grupių vadoves. Anot jos, metodo pagrindas – glaudus bendravimas nedidelėje grupėje, vadovaujant vyresnei nei 20 metų merginai. Mergaitės gali atvirai šnekėtis apie visa, kas joms rūpi, nebijodamos vertinimų ir nemalonių pasekmių, nes taisyklės draudžia kam nors perpasakoti svetimas paslaptis.
Ant sienos iškabintos drauge sukurtos dienos centro taisyklės labai paprastos: „Nešiukšlinam, negalima apšnekėti, keiktis, įžeidinėti, išduoti paslapčių, užsiėmimų metu reikia išjungti mobiliuosius telefonus, kalbėti po vieną, ką nors įžeidus, atsiprašyti”.
Sunku tapti suaugusioms
„Merginų grupė – tai metodas, palengvinantis merginų gyvenimą iki jos taps suaugusios. Daugelis paauglių merginų dėl prieštaringų visuomenės bei draugų nuostatų ir sudėtingų sprendimų jaučia spaudimą. Jas kamuoja klausimai dėl ateities ir kasdienybės, sunku apsispręsti, kaip elgtis ir atrodyti. Merginų grupių veikla padeda susikurti savo identitetą ir vidinį saugumą”, – sako D.Baranauskienė.
Po 6-8 mergaites grupėse kelis kartus per savaitę susitinka su savo vadovėmis, turi progą išbandyti įvairias veiklos rūšis, pasikviesti lektorių, įdomių žmonių, išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus. Tikimasi, kad tokia veikla ir bendravimas padeda stiprinti merginų pasitikėjimą savimi ir priimti sprendimus, išryškinti stipriąsias puses, atsispirti pagundoms, susijusioms su paauglyste.
„Rūpesčių turi ne tik iš probleminių šeimų kilusios mergaitės, kurių elgesiu jau skundžiasi mokytojai, bet ir „ramiosios”. Mergaitės labai dažnai patenka į situacijas, kai smurtaujama prieš jas pačias. Mūsų visuomenėje mergaitės, labiau negu berniukai, stengiasi išpildyti kitų poreikius, jos mažiau pasitiki savimi. Nemokėdamos pasakyti „ne”, trokšdamos meilės ir įvertinimo, ypač jei to trūksta tėvų šeimoje, mergaitės dažnai pasirenka tokį elgesį, dėl kurio pačios nukenčia”, – įsitikinusi D.Baranauskienė.
Jai itin nerimą kelia mergaičių įtraukimas į prostituciją. Lietuvos „Caritas” programoje „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” tarp klienčių yra net 30 procentų nepilnamečių. Į Kauno šeimos centro krizinio nėštumo programą per metus kreipiasi 15-18 nepilnamečių, 2-3 nepilnametės mamos kasmet apgyvendinamos ir Kauno kartų namuose. Viso to galima būtų išvengti, jei merginų grupių metodas Lietuvoje paplistų ir kiekviename mikrorajone būtų vieta, kur būtų galima atvirai kalbėtis apie viską, nebijant įtarumo, pajuokos ar kaltinimų.