Liaudies išmintis byloja: ruošk roges vasarą, o ratus žiemą. Valstybinis turizmo departamentas, atrodo, šią tiesą neblogai įsisąmonijęs, nes rudeniui įpusėjus aktyviai ėmėsi ruoštis kitų metų turizmo sezonui. O ar gali būti geresnis patarėjas nei kaimyninių šalių patirtis?
Daugiau galimybių dalytis patirtimi
Sutapo daug progų surengti turiningą Lietuvos turizmo verslo misiją į Vokietiją. Ūkio ministro Vyto Navicko vadovaujama Lietuvos turizmo verslo misijos delegacija skrido pirmuoju aviakompanijos „Ryanair” skrydžiu, nauju maršrutu iš Kauno Karmėlavos oro uosto į Frankfurto Hano oro uostą. Po beveik dvejų metų derybų Airijos pigių skrydžių kompanija „Ryanair” atėjo ir į Lietuvą.
Renginiai prasidėjo jau pačiame Tarptautiniame Kauno oro uoste, kur veikia Turizmo informacijos centras. Jame į Lietuvą atvykę turistai gali gauti daug informacijos. „Prognozuojame, jog prasidėjus pigiems skrydžiams viešbučių užimtumas padidės 10-15 procentų. Kitų šalių patirtis rodo, kad pigūs skrydžiai turizmo sektoriui atneša daugiausia pelno”, – sakė Valstybinio turizmo departamento direktorius Alvytis Lukoševičius.
Frankfurto Hano oro uoste buvo atidarytas Rytų ir Vidurio Europos šalių verslo centro pastatas, kuriame įsikūrė ir Baltijos šalių informacinis biuras. Maince vyko Lietuvos ir Vokietijos turizmo kontaktų mugė, kurioje dalyvavo apie 50 abiejų šalių įmonių. Mugėje Lietuvos ūkio ministras ir delegacijos nariai susitiko su Vokietijos Reino krašto-Pfalco ekonomikos, transporto, žemės ūkio ir vynininkystės ministru Hendriku Heringu, vietos verslininkais.
Vokietija yra viena svarbiausių Lietuvos turizmo rinkų. Atvykstančių į Lietuvą vokiečių turistų kasmet daugėja. Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvos kolektyvinio apgyvendinimo įmonėse buvo apsistoję 137,3 tūkst. vokiečių – tai 20,5 proc. daugiau nei 2004-aisiais.
Pigūs skrydžiai priartino Rislingo žemes
Atskridus į Frankfurto Hano oro uostą, čia pat ir Reino kraštas-Pfalcas – žemė pietvakarių Vokietijoje, turinti netgi savo sostinę Maincą ir beveik 4 mln. gyventojų. Lengvuoju automobiliu pavažiavęs keliasdešimt kilometrų gali mėgautis neįprastais vaizdais – stačiuose kalnų šlaituose besidriekiančiais vynuogienojais. Peizažas pakeri net ir nemėgstančiuosius vyno, o ką jau kalbėti apie vyno žinovus. Čia yra galimybė savo akimis pamatyti visą vyno kelią. Vynuogynai driekiasi neįtikimai gražiomis geometrinėmis figūromis stačiuose pietiniuose Reino ir Moselio upių krantuose, jas išraižo rūpestingieji vynuogių augintojai. Sakoma, kad kiekvieną apie aukštą kuolą besivejantį augalą per metus savininkas turi apeiti net 17 kartų – šį tą nuskabyti, šį tą pataisyti, uogas nuskinti. Šlaitai statūs, taigi reikia ir alpinisto įgūdžių. Čia auga ‘Rislingo’ veislės vynuogės, kone sutartinai tituluojamos baltojo vyno karalienėmis. Vis dėlto ši vynuogių veislė, nežiūrint profesionalų entuziazmo ir pastangų, anaiptol nėra populiariausia pasaulyje. ‘Rislingo’ vynuogės klesti vėsaus klimato kraštuose: Vokietijoje, Austrijoje, Elzase, Naujojoje Zelandijoje.
„Rislingo” vynuogių vynas (jis ir vadinamas rislingu) itin retai brandinamas ąžuolo statinėse. Todėl vynui magijos suteikia pačios vynuogės ir dirvožemio savybės.
Rislingas gali būti brandinamas labai ilgai. Tačiau kad ir kokio amžiaus būtų, šis vynas pasižymi ryškiai juntamu vaisių prieskoniu ir puikiu rūgšties balansu. Vyno skonis labai priklauso nuo vynuogių augimvietės.
Iš trylikos Vokietijos vyndarystės regionų tik keliuose gaminamas labai geras rislingas. Vienas garsiausių – Mosel-Saar-Ruwerį. Iš trijų upių (jos išvardytos regiono pavadinime) pakrantėse bręstančių vynuogių gaminamas lengvas, subtilus, rūgštokas vynas.
Rheingau regione gaminami bene geriausi Vokietijos vynai, nes Reino krantai čia labai statūs, o dirvožemis – įvairus. Čia šilčiau nei Moselyje. Vis dėlto Pfalco vyndariai savojo vyno kokybe vejasi Rheingau. Čia gaminamuose vynuose taip pat justi „plieninė” rūgštis, jie turtingi, neretai gausūs prieskonių.
Pakeliauti po šiuos kraštus – išties retas malonumas. Upių pakrantėmis driekiasi balti, labai tvarkingi miesteliai, vos ne kas keletą kilometrų kyla bažnyčių bokštai. Ankstyvais rytais čia gaudžia varpai, o vakarais gieda bendruomenės choras. Per naktis šviečia ant aukštų kalvų stūksančios pilys – jose įsikūrę viešbučiai, restoranai. Neįtikima, kad tokiame mažame miestelyje, jaukia namų šiluma dvelkiančiuose šeimos restoranėliuose gali paskanauti prabangių rinktinių patiekalų: žąsies kepenėlių su triufelių padažu, briedienos kepsnių su karameliniu padažu, ant grotelių keptų šviežių žuvų. Visos porcijos didelės, be to, prie kiekvieno patiekalo įprasta patiekti ir lėkštę salotų.
Atrodo, ne vienas delegacijos narys, paplaukiojęs laivu Moselio upe, svajoja kada nors sugrįžti čia bent savaitgaliui. Galėtum apsigyventi kokio nors vyndario pilaitėje, kurios rūsiuose daromas vynas, terasoje – žavus restoranėlis, o viršutiniuose aukštuose iš miegamųjų kambarėlių matyti kitapus upės į statų kalną lipantys vynuogynai. Tokį maršrutą pavadinčiau „Idilijos beieškant”…