Norinčio pažinti žvilgsnis liečia pačius įvairiausius daiktus ir reiškinius. Ieškantis atpažinimo niekada nesako, kad jau viskas pažinta. Jį nuolat kviečia dar neatrasti dalykai.
Prieš kelias savaites teatro gerbėjus sukvietė Pilies teatro premjera – spektaklis „Ne aš” pagal Samuelio Beketo pjesę. Jį pastatė jauna režisierė Rūta BUNIKYTĖ. Tai – antrasis kūrėjos darbas, kurį ji atvedė į didžiąją sceną. Režisierė sako, kad jos spektakliuose visada paliekama klaustukų, kad žiūrovai ieškotų ir rastų patys.
Su šiuo metu baigiančia magistrantūros studijas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedroje R.Bunikyte kalbėjome apie jos norą pažinti žmogų, apie pasaulio miestus ir… Mocartą.
- Kodėl spektaklį statėte pagal Beketą? Jo kūryba – gana sudėtinga.
– Tiesiog man aktualu – simbolizmas, egzistencializmas, didelės aukštos materijos. Gal tai aktualu visiems jauniems kūrėjams?
Samuelis Beketas buvo vienas rašytojas, kurį skaitinėjau, kuris buvo įdomus, su kuriuo labai norėjau susiremti scenoje ir pažiūrėti, kokios bus grumtynės.
Ir apskritai labai įdomu, kai kalboje yra daug daugtaškių. Manau, kad teisinga tai, jog pamiršome bendrauti, nes nebemokame tylėti. Ta mintis mane pagavo.
- Kokios idėjos artimos Jums, kas yra Jūsų kūrybos variklis?
– Man artimos žmonių baimės. Galvoju, tai labai didelė varomoji jėga. Įdomu stebėti, kaip žmogus iškelia tas savo baimes, kaip jas įveikia, ką reiškia su jomis gyventi.
Be to, mano spektakliuose nėra galutinių teiginių, nurodančių, kad gyvenime reikia daryti tik tą ar aną. Palieku klaustuką.
– O kaip tie teatro gerbėjai, kurie atėję į Jūsų spektaklius tikėsis atsakymų į klaustukus?
– Jie ateis. Jiems nepatiks. Jie ras sau kitą režisierių. Kiekvienas teatras turi turėti savo žiūrovą. Rašydama spektaklio analizę, jį statydama, aš žinau, ką noriu pasakyti, bet, man atrodo, geriau palikti atvirą pabaigą.
– Priklausote šiuolaikinio teatro kūrėjų gretoms. Kaip manote, ar nėra grėsmės, kad, norėdami būti kuo šiuolaikiškesni, kūrėjai savo meną nuplukdo į tokias gilumas, kurios tik jiems patiems ir tėra atpažįstamos?
– Kartais iš tiesų taip ir atrodo. Aš laikausi tos nuomonės, kad spektaklyje turi išlikti aiškumas, kad žiūrovas rastų artimų, atpažįstamų dalykų. Aš negaliu mėtyti akmenų ir sakyti, kad žaidžiu su cepelinais (juokiasi).
– Ar sunku jaunam kūrėjui laisvai kurti ir reikštis mūsų mieste?
– Sunku. Gal miestas per mažas. Klausimas – jei turėtumėte teatrą, ar norėtumėte įsileisti kažkokį naujoką? Visi nori gerai žinomų vardų.
– Spėju, kad traukia Vilnius. Bet ar ten nėra per didelės kūrėjų kondensacijos, grėsmės pradingti gausybėje veidų ir vardų?
– Aš manau, kad kultūros žmogui ten lengviau gyventi. Ten yra daugiau kur nueiti ir ką pamatyti. Taip pat ten daugiau įvairių fondų, kurie gali pagelbėti jauniems menininkams.
Ir uostamiestyje terpė kūrybai yra. Čia nėra daug jaunų kūrėjų. Tiesiog čia sunkiau reikštis. Jokiu būdu nenoriu teigti, kad Vilnius yra tas Olimpo kalnas, į kurį būtina įlipti.
– Visada įdomu žvilgtelėti ir į asmeniškesnius dalykus. Ką Jūs, Rūta, mėgstate veikti laisvalaikiu, kas žavi ir įkvepia?
– Beveik baigiau muzikos mokyklą. Labai mėgstu muziką. Ir manau, kad klasikinė yra pati geriausia. Ypač Mocartas – visi jo kūriniai. Jo muzika yra dramatiška ir kartu linksma. Visko tiek, kiek reikia. Šiuolaikinėje muzikoje man būna arba ko nors per daug, arba ko nors per mažai.
Klausantis bet kokio klasikinės muzikos kūrinio, atsiskleidžia siužetas, istorija. Tai mane žavi.
Taip pat labai patinka keliauti, domina įvairių miestų architektūra. Keliauju nemažai, dar nuo dešimtos klasės prasidėjo mano kelionės autostopu. Labai patinka nuvažiavus į žinomą didmiestį atrasti jo architektūrą.
Labiausiai man patiko Sicilijoje. Ten kitokia žemė, kitoks oras. Kalnai – viena tų vietų, kuri visada traukia. Jau kelerius metus vis lipu. Įdomu pažiūrėti, kaip mes iš viršaus atrodome.
– Juokingi?
– Dažniausiai būna debesuota ir nieko nematyti…
– Kodėl kelionės? Juk tipiškas lietuvis geriau kištų monetas į kojinę ir pasistatytų namą ar nusipirktų naują automobilį.
– Tai jau tikrai. Man tiesiog įdomu atrasti ką nors didelio ar mažo, svarbu, kad nepažįstamo. Keliauju ir todėl, kad mane labai domina istorija. Vis noriu kažką atrasti.
– Grįžtant prie meno, dažnai kalbama, kad miestai supanašėja, nyksta jų išskirtiniai bruožai, tas pats ir su šiuolaikiniu menu. Keliaudama daug matote. Ar neatrodo, kad nacionaliniai prieskoniai mene blėsta?
– Tiesa, kad miestų naujieji rajonai yra kažkiek supanašėję. Bet nenorėčiau sutikti, kad patys miestai tampa labai panašūs. Tas pats ir su menu. Šiuolaikinis menas nėra vien kažkoks „oras”.
– Tai gal galėtumėte pasakyti, kaip Jums atrodo, koks ryškiausias lietuvių meno prieskonis? Gal melancholija?
– Manau, kad atsakymą pati žinote (juokiasi).