Renata Šerelytė – prozininkė, poetė, dramaturgė, kritikė, savo kūriniuose vaizduojanti mažo miestelio buitį, gimtų namų jaukumą ir žmogiškumą.
Rašytojystė – R. Šerelytei ne tik amatas, bet ir Dievo dovana. „Amato galima išmokti, o dovaną gauni iš Dievo malonės. Už nieką. Be priežasties”, – įsitikinusi rašytoja.
– Ar skaitote knygas pati? Jei taip, kokias ir kada tam randate laiko?
– Jeigu neskaityčiau knygų, tai būčiau tik rašytoja, o tai, sutikite, labai susiaurina su literatūra susijusio žmogaus akiratį!.. Be to, šiandien pastebima tendencija, kad rašytojų vis daugėja, o skaitytojų mažėja. Ką tik baigiau skaityti D. Mušinsko novelių rinktinę „Kalno saugotojas” ir J. Skablauskaitės romaną „Brudenis”. Ir gana daug vaikų literatūros, daugiausia užsieninės. Nes rašau vaikų literatūros apžvalgas „Šiaurės Atėnams”.
– Koks žanras Jums artimiausias?
– Novelė, eilėraštis. Žanras, apsaugantis nuo nusikalbėjimo ir nereikalingų literatūrinių gražumynų. Šiuose žanruose kaip niekur kitur gali išgryninti idėją ir lakoniška forma pasakyti tiek, kad užtektų romanui.
– Koks rašytojas paliko giliausią pėdsaką Jūsų kūryboje?
– Tokių rašytojų būtų ne vienas. Bet šįkart paminėsiu tik du – juolab abu išdidžiai „stovi” stende prie parduotuvės, į kurią kasdien einu apsipirkti, ir skelbia, kad Vilnius – „kultūra besidomintis miestas.” Tai Čestertonas ir Dikensas. Abu šiuos autorius labai mėgstu. Už jų humaniškumą, humorą, užuojautą „mažam žmogui”.
– Prie kokio veikalo dirbate šiuo metu?
– Šiuo metu dirbu prie pjesės, kurios darbinis pavadinimas – „Lietuviškas Babelis”. Tai bene pats bjauriausias žanras. Ir nedėkingiausias. Bet toji karti patirtis, kurią jis suteikia, irgi yra vertybė rašytojui. Ypač, jeigu jis ima neatsakingai elgtis su žodžiais…
– Ar jau yra Jūsų pačios sukurtas veikalas, kuriuo didžiuojatės iki pat šiandienos?
– Didžiuojuosi visais savo sukurtais veikalais. Argi gali būti kitaip?.. Na, galbūt šiuo atveju žodis „didžiuotis” ir netiktų. Galbūt aš juos visus priimu, nė vieno neatsižadu, koks netobulas jis bebūtų.
– Renata, ne paslaptis, kad Jūs ne tik kuriate, bet ir kritikuojate. Ar sudėtinga atsiriboti nuo kūrėjos vaidmens ir vertinti kito kūrybą?
– Kritikuoti būna lengva, kai nepatinka ne rašytojo kūryba, o, tarkim, pats rašytojas. Arba tikslas yra ne įžvelgti, kas knygoje yra vertinga ir įdomu, o sumalti viską į miltus ir parodyti savo sąmojį ir intelektą, kurio šviesoje kritikuojamo rašytojo kūrinys atrodo kaip visiškas literatūrinis nesusipratimas. Reikia niekada nepamiršti, kad taip sukritikuotas gali būti ir pats. Jeigu kritikuoji, tai turi ir pats priimti kritiką.
– Sakoma, kad kūrėjas nėra atsiejamas nuo griovėjo. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?
– Gali būti, kad neatsiejama. Ypač dabar. Destrukcija šiuolaikinėje literatūroje ir mene atskleidžiama kaip vertybė, negana to, tai stačiai madinga. Bet reikėtų nepamiršti, kad sugriovus ką nors „sena”, reikia pastatyti ką nors „nauja”. Abejoju, ar visada nauji statiniai yra geresni už senuosius. Be to, griuvėsiai yra gražus fonas įsimylėjėliams palaipioti mėnesienos šviesoje, bet gyventi juose vargu ar kas norėtų.
– Koks Jūsų santykis su knyga? Ar galite tiesiog skaityti savo malonumui? O gal jau nebemokate taip? Juk Jūsų profesija neatsiejama nuo knygų.
– Malonumui amžinai trukdo pareiga, nesvarbu – skaitymo malonumui ar kokiam kitam. Taip yra ir dabar – dažnai net skaitydama vaikų literatūrą negaliu pamiršti, kad skaitau todėl, kad reikės rašyti apžvalgą. Tai tiesiog baisu, bet ką padarysi. Matyt, ir knygos yra šiek tiek kaltos, jeigu jas skaitydamas, negali pamiršti pareigos.
– Ar svajojote būti rašytoja? Kas lėmė gyvenimo kelio pasirinkimą?
– Ne, nesvajojau. Norėjau būti balerina, dainininkė, pardavėja, šunų dresuotoja, kosmonautė, šachtininkė ir t.t. Būti rašytoja – anokia čia svajonė. Juk ir taip aišku, kad rašysiu. O svajojame tik apie nepasiekiamus ir neįgyvendinamus dalykus, ne apie tuos, kurie yra nulemti ir aiškūs nuo pat vaikystės.