Alytiškės svajoja dar kartą sugrįžti į Šventąją Žemę

Alytiškės vaikų chirurgė Marytė Balkelienė ir kelionių agentūros „West Express” Alytaus filialo vadovė Onutė Berškienė, ruošdamosi į Izraelį, spėliojo, kokia tai šalis – rytietiškesnė ar vakarietiškesnė. Moterims buvo įteigta, jog Pažadėtojoje Žemėje matys daug tankų, karo apraiškų. Nieko panašaus neišvydo, nejuto ir teroro išpuolių grėsmės. Nebent tai, kad ir jų, kaip ir visų lankytojų, rankinės buvo tikrinamos įeinant į bet kurią parduotuvę, muziejų. O ginklus matė tik Izraelio armijos karių – vaikinų ir merginų – visur ir visada nešiojamus su savimi (ginklo palikimas kur nors kareiviui atsieitų trejus metus kalėjimo). Patyrė ir tai, kad Izraelyje susilieja rytietiška ir vakarietiška kultūros. O jaunimas renkasi vakarietišką gyvenimo būdą.
Į viešnagę Šventojoje Žemėje pasikvietė M.Balkelienės draugai Gila ir Dovas Melnikai, iš Lietuvos išvykę praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Rūpestingi šeimininkai būsimų viešnių iš anksto pasiteiravo, ką norėtų pamatyti Izraelyje, ir sudarė vizito programą. Alytiškės savo ruožtu nusipirko keletą jas dominančių ekskursijų, mat norėjo pakeliauti po vietas, žyminčias svarbiausias krikščionybės istorijos akimirkas.

Pagalba Izraeliui plaukia iš įvairių šalių

Pirmomis svečiavimosi Šventojoje Žemėje valandomis keliauninkės iš Lietuvos suprato patekusios į nepaprastai gražią, įdomią, turtingą šalį. Izraelio piliečiai didžiuojasi turėdami tris jūras – Viduržemio, Raudonąją, Negyvąją – ir Galilėjos ežerą, taip pat laikomą jūra. Šioje šalyje, išsidėsčiusioje kone dykumoje, yra ir alyvmedžių giraičių, miestus, priemiesčių kvartalus puošiančių palmių, ir smėlynų, ir kalnų, ir netirpstančio sniego jų viršūnėse. Tiesa, ten nėra mums įprastų miškų, tik netoli Jeruzalės auga reti pušynėliai. Todėl į Lietuvą pailsėti atvažiuojantiems žydams didžiausią įspūdį daro mūsų miškai ir ežerai. Jie sako: „Turbūt kiekvienam lietuviui turite po ežerą”.
Vienas ryškiausių žydų nacionalinio charakterio bruožų – išskirtinis pasididžiavimas savo tauta, gimtąja žeme. Pelnytai didžiuojamasi ir tėvynainių vieningumu: kad ir kur gyventų žydai – Europos šalyse ar JAV, jie visomis išgalėmis padeda savo tėvynei. Tikriausiai dėl to Izraelis, prieš pusšimtį metų atkūręs nepriklausomybę, tapo tokia gražia, klestinčia šalimi.
M.Balkelienė, paklaususi, kokios pramonės šakos ten labiausiai plėtojamos, išgirdo – technologijos. Nesvarbu, kur pasaulyje būtų įdiegtos naujos technologijos, žydai jų paslaptis greitai perduoda tautiečiams Izraelyje.
Šventojoje Žemėje keliauninkes žavėjo mūsų akiai neįprastos architektūros namai, visi skirtingi, gal tik šiek tiek panašūs vienas į kitą, šviesūs, dažnai balti. Beje, Jeruzalėje iš namo spalvos iškart matyti, kaip seniai žmonės čia įsikūrę: žydų, gyvenančių Izraelyje nuo senų senovės, namai balti, o vėliau atvykusių – melsvi.

Per Velykas – prie Raudų sienos

Marytė ir Onutė Izraelyje lankėsi antroje balandžio pusėje, kai ten buvo švenčiamos judėjų Velykos. (Beje, dar vienas Izraelio bruožas – ten taikiai sugyvena islamas, judaizmas ir krikščionybė.) Joms teko dalyvauti ir tradicinėje Velykų vakarienėje. Ji truko apie 4 valandas. Buvo skaitoma Tora, giedamos giesmės, valgomi rankų darbo žydų macai, taip pat neskanios salotos, geriamas nelabai skanus vynas. Kaip alytiškėms paaiškino šeimininkai, tas minėtų patiekalų „neskanumas” turi priminti, kiek vargo žydų tauta, keturiasdešimt metų keliaudama į Pažadėtąją Žemę.
Žydai Velykas švenčia visą savaitę – nuo sekmadienio iki sekmadienio. Prieš velykas išmetami visi miltai, duona, kiti miltiniai gaminiai. Mat Velykų savaitę galima valgyti tik iš macams skirtų miltų pagamintus patiekalus. Žydai Velykas švenčia ne sėdėdami prie valgiais nukrautų stalų kaip mes. Jie šeimomis, su kūdikiais vežimėliuose, keliauja į Jeruzalę prie Raudų sienos. Čia suplūsta įvairių tautybių, įvairių tikėjimų žmonės, klūpi, meldžiasi, verkia. Nors Marytei ir Onutei tomis ypatingomis dienomis buvo keblu per žmonių spūstį prasibrauti prie Raudų sienos, vis dėlto pavyko. Juolab ponia Onutė turėjo jai patikėtą svarbią misiją – šios sienos plyšyje palikti alytiškių draugių perduotus raštelius su užrašytomis svajonėms. Mat tikima, kad sienoje paliktos svajonės būtinai išsipildys. Rašteliai surenkami 2 kartus per metus. Anksčiau juos sudegindavo, dabar nuveža į Alyvų kalną ir užkasa į žemę.
Šį žinomą posakį, matyt, taip pat sugalvojo žydai: „Yra dešimt grožio matų – devyni iš jų Jeruzalėje. Kas nematė Jeruzalės, tas niekada nematė gražaus miesto”. Alytiškės išties nepamatė dar daug Jeruzalės grožybių. Pasak jų, šiam miestui reikėtų skirti bent savaitę. Tad moterys puoselėja dar vieną svajonę – sugrįžti į Izraelį.

Bažnyčios įamžino krikščionims šventas vietas

Vienas įspūdingiausių Tel Avivo objektų – Miniizraelis. Tai po atviru dangumi įrengta miniatiūrinė šalies kopija – tarsi parkas, kuriame galima pamatyti visas valstybės įžymybes – Prezidentūrą, slidinėjimo trasas kalnuose, vienuolynus, parkus… Žmones čia vaizduoja mažytės figūrėlės.
Marytė ir Onutė aplankė Nazaretą, Golgotos kalną, kur buvo nukryžiuotas Kristus. Manoma, kad Golgotos papėdėje yra pirmojo žmogaus Adomo kapas. Teigiama, kad nukryžiuotojo Jėzaus kraujas užlašėjo ant Adomo kaukolės, ir buvo atpirktos ne tik jo, bet ir visos žmonijos nuodėmės.
Izraelis – vienintelė šalis, kur krikščionių šventenybes ne atveždavo amžinai saugoti į šventyklas, o atvirkščiai – bažnyčias statydavo krikščionims šventose vietose. Tad ir Golgotoje pastatyta Šventojo kapo ir Prisikėlimo bazilika saugo Kristaus kapą, akmenį, kur buvo paguldytas ir prausiamas jo kūnas. Ant šio akmens padėti suvenyrai laikomi šventintais. Alytiškės šioje vietoje nusipirko vienoje krūvoje surištas 33 žvakutes. Jas uždegus prie Kristaus kapo, reikia greitai užgesinti. Vėliau galima uždegti ypatingomis progomis, bet šiukštu negalima ryšelio išardyti ir dovanoti žvakelių po vieną.
Per kiekvienas Velykas šioje šventovėje vyksta misterija. Kristaus kape užsidaro vienuolis, o tamsioje bažnyčioje susirinkę koptai, katalikai, krikščionys ortodoksai laukia stebuklo. Tam tikru laiku saulės spinduliai, pereidami per tam tikrus veidrodžius, įžiebia velykinę ugnį, ir iš kapo olos pasirodo ranka su degančiu fakelu.
Alytiškės lankėsi ir prie garsiojo Galilėjos ežero, ten skanavo šv. Petro žuvį. Biblinės krikšto vietos Jordano upėje aplankyti neteko, mat ji dabar (kaip ir Betliejus) yra Gazos sektoriuje. Nūnai šios apeigos vyksta kitoje Jordano upės vietoje. Norintieji apsikrikštyti gali vietoje nusipirkti krikšto marškinius. Šventikas ant krikštijamojo galvos uždeda ranką, žmogus įlipa į upę ir ten kurį laiką pabūna.
Negyvoji jūra, kurią maitina įtekanti Jordano upė, garsi kaip žemiausia pasaulio vieta (žemiau pasaulinio vandenyno lygio) ir sūriausio vandens telkinys (7 proc. druskų). Joje galima ramiai plūduriuoti išsitiesus visu kūnu, o pakrantėje ilgai mėgautis saule neįdegant. Gydytis prie Negyvosios jūros suvažiuoja daugybė žmonių. Mineralinių druskų prisotintas vanduo ir gydomieji purvai veiksmingai gydo įvairias odos ligas, atjaunina, ramina nervus.
Haife įkurti nuostabaus grožio, neįtikėtinai išpuoselėti bahajų sodai. Jų išlaikymas per metus kainuoja apie 3 mln. dolerių. Bahajai – vieno iš naujųjų tikėjimų atstovai, tikintys apreiškimu, atėjusiu per jų pranašą Bahai Ulą.
Žydų genocido memorialas, įkurtas netoli Jeruzalėje, gali sujaudinti net akmeninę širdį. Tai – visas kompleksas, skirtas genocido aukų atminimui. Muziejuje sukaupta, susisteminta daug dokumentinės, filmuotos medžiagos. Žydai net savotiškai dėkingi Hitleriui, kad buvo filmuojami žydų kankinimai, žudynės, – užtat jaunoji karta šiandien gali pamatyti, kiek teko iškęsti jų tautai. Pasaulio teisuolių sode kiekvienam II pasaulinio karo metu žydams padėjusiam žmogui pasodinta po medelį, įrašyti jų vardai, pavardės, gimtoji šalis.
Viena amerikiečių šeima norėjo pastatyti paminklą savo žuvusiam vaikučiui. Izraelio Vyriausybė sutiko su sąlyga, jeigu amerikiečiai pastatys memorialą visiems per karą žuvusiems vaikams – per pusantro milijono. Įėjęs į žuvusių vaikų memorialą, iš pradžių patenki į akliną tamsą, vėliau išvysti pusantro milijono švieselių, skamba muzika ir žuvusiųjų vardai, pavardės. Sukrečiamą įspūdį sunku nupasakoti…

Senelius, tėvus ir vaikus sieja ypač šilti santykiai

Keliauninkės iš Alytaus turėjo progą žvilgtelėti į žydų šeimų gyvenimą. M. Balkelienę ir O.Berškienę džiugino labai šilti, nuoširdūs tėvų ir vaikų santykiai, didžiulė pagarba seneliams. Žydams nesuprantamas toks dalykas kaip senelių namai – senoliai ten ne tik apsupti meilės, pagarbos, rūpesčio, bet ir laikomi autoritetu.
Izraelio jaunimas neskuba kurti šeimų – tuokiasi sulaukęs 28-29 metų ir vyresnis. Tauta gana konservatyvi, tad skyrybos nėra paplitęs reiškinys. Baigus vidurinę mokyką kiekvieno vaikino ir dažnos merginos garbės reikalas – atitarnauti armijoje. Jeigu mergina netarnavo armijoje, apie karjerą gali nesvajoti. Ponia Marytė, paklaususi, kaip būtų galima išsisukti nuo armijos, buvo nesuprasta… Atitarnavusiam jaunimui atsiveria puikios išsimokslinimo ir karjeros galimybės – įstoja į prestižines aukštąsias mokyklas, įgyja geras specialybes.
Gilos ir Dovo Melnikų vyriausias sūnus Laniras turi savo verslą, vidurinis Chenas tarnauja kariniame jūrų laivyne. Pagrandukė Imbal dar mokosi vidurinėje mokykloje.

Naudojasi išplėtota nuolaidų sistema

Ne tik žydai, bet ir atvykusieji iš svečių kraštų mėgsta ilsėtis Eilate – garsiame kurorte prie Raudonosios jūros. Tai vieta, kur, pasak šaltinių, ir žiemą klimatas ypač švelnus, o saulė šviečia 359 dienas per metus. Izraelyje įvairių firmų darbuotojai gali naudotis išplėtota nuolaidų sistema – lengvatinėmis sąlygomis atostogauti kurortuose, gauti talonų ir už juos maitintis restoranuose. Alytiškės mielai pasinaudojo pono Dovo darbovietės padarytomis nuolaidomis.
Šeimininkų namuose alytiškės ragavo tradicinių žydiškų patiekalų, dažniausiai įvairių mišrainių, salotų. Pusryčiams pamėgo ponios Gilos iš avokados ir majonezo gaminamą pastą, kurią kaip sviestą tepdavosi ant duonos. Kai kada vakarais šeimininkai lauke kepdavo jautienos šašlykus. Melnikų šeimoje nevalgoma kiauliena, tik jautiena ir vištiena. O aplankiusios Gilos tėvus ponus Bermanus, alytiškės galėjo pasimėgauti ir europietiška virtuve: „Buvo ir Kijevo kotletų, ir dar trys keturi karštieji patiekalai – visai kaip anais laikais Kaune”, – šypsosi M.Balkelienė.
Svetingai viešnias iš Lietuvos priėmę Melnikai labai džiaugėsi lauktuvėmis – iš natūralių produktų pagamintais skaniais lietuviškais sūriais. Ir žinojo, kad lietuves Izraelio parduotuvės nelabai kuo nustebins, – įvairių prekių gausiai turime ir Lietuvoje. Ponia Gila, išvykusi iš mūsų šalies sovietmečiu, po 30 metų apsilankiusi Lietuvoje, buvo priblokšta ir sužavėta, filmavo „Akropolį”, „Iki”, „Maxima” prekybos centrus ir nuvežusi rodė tėvynainiams – štai kaip pasikeitė gyvenimas Lietuvoje. Vis dėlto, kaip liudija alytiškių patirtis, vidurinis gyventojų sluoksnis Izraelyje gyvena daug geriau nei mūsiškiai. Na, bet galbūt po 50 nepriklausomybės metų šiek tiek priartėsime prie tos šalies gyvenimo lygio…

Aušra Žvinakevičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.