Klastingas virusas neatėmė gyvenimo džiaugsmo

Po kepenų transplantacijos sveikstanti moteris medikų darbą lygina su bičių aviliu

Jau mėnuo, kai Kauno medicinos universiteto klinikose (KMUK) šešiasdešimtmetei plungietei Irenai Jasmontienei buvo atlikta kepenų persodinimo operacija. Moteris džiaugiasi, kad sveiksta ir stiprėja. „Jaučiuosi, kad jau perkopiau sunkųjį etapą”, – prisipažįsta Irena. Ji savo palatoje, kurioje guli viena, lankytojus priima tik su kaukėmis ant veido. Toks atsargumas dar reikalingas, kad nepatektų kokia nors infekcija.

Teko palikti darbą

Užklupusi liga pakeitė Irenos Jasmontienės gyvenimą. Dėl blogėjančios sveikatos moteriai buvo nustatytas invalidumas ir jai teko palikti darbą Plungės Žemėtvarkos skyriuje, kur ji dirbo inžiniere-žemėtvarkininke.

Irenos blogos sveikatos kaltininkas – hepatito C virusas. Patekęs į žmogaus organizmą jis pažeidžia kepenis.

„Man buvo netikėta, kai gydytojai nustatė, kad esu užsikrėtusi šiuo virusu. Nežinojau, kad aš jį turiu, neįsivaizdavau, kur jį gavau, – pasakoja Irena. – Jaunystėje studijavau Kaune, Žemės ūkio akademijoje, sportavau, buvau donorė. Esu daug kraujo davusi. Gydytojai spėja, kad hepatito C virusu galėjau užsikrėsti dar tais laikais, kai duodavau kraują, nes tada dar nebuvo vienkartinių švirkštų”.

Lietuvoje hepatito C virusas nustatytas tik 1993 metais, ėmus tikrinti donorų kraują. Užsikrėtus šia infekcine liga, apie 80 proc. atvejų ji tampa lėtinė, žmogus nejaučia jokių simptomų, nesikreipia į gydytojus. Liga, vadinama tyliuoju žudiku, dažniausiai diagnozuojama atsitiktinai. Tarp sergančiųjų šia liga – nemažai buvusių donorų, kadaise užsikrėtusių per daugkartines kraujo perpylimo priemones, taip pat medicinos personalo. Šiemet nuo šios ligos gydoma per 3 tūkstančius žmonių, tačiau manoma, kad sergančiųjų yra kur kas daugiau – apie 50 tūkstančių.

Jėgos seko

Irena Jasmontientė nė neįtarė turinti hepatito C virusą. Ligos simptomai pasireiškė praėjus daugybei metų po užsikrėtimo.

„Sveikata pradėjo labai blogėti po artimų žmonių laidotuvių – mirė mama, vėliau sesuo. Mane užpuolė depresija, organizmas, matyt, visai nusilpo. Kraujo ir kitų tyrimų rezultatai buvo blogi, jėgos seko”, – pasakoja Irena.

Paskutiniu metu moters sveikatos būklė dar pablogėjo. Organizme kaupėsi skystis, kraujyje žymiai sumažėjo trombocitų, kiti rodikliai buvo taip pat blogi. „Paskambinau į Klinikas gydytojai Jolantai Šumskienei. Ji paragino nedelsti ir atvažiuoti: padarys tyrimus, taikys gydymą”, – prisimena Irena Jasmontienė.

Kaune Irenai medikai staiga pranešė, kad atsirado jai tinkančios donoro kepenys ir ragino apsispręsti dėl kepenų persodinimo operacijos.

„Nesitikėjau. Donoro organas atsirado labai laiku – lyg Dievo siųstas, – sako moteris. – Neturėjau laiko labai ilgai galvoti. Mažai žinojau apie tokią operaciją, norėjau pasitarti su vyru, vaikais”.

Ireną palaikė vyras, suaugę vaikai – duktė Jūratė, sūnus Kęstutis, ir moteris ryžosi sudėtingai operacijai.

„Palydėjom mamą į operacinę ir visą naktį iki ryto laukėm, kaip pavyks operacija, – prisimena Irenos duktė Jūratė. – Nors nerimavau, bet nebuvo jokios blogos nuojautos. Buvau įsitikinusi, kad operacija šimtu procentų pavyks. Mama – iš trylikos vaikų šeimos, tai visą naktį skambino jos broliai bei seserys ir vis klausė, kaip vyksta operacija, ar viskas gerai. Vos spėjau telefonu atsiliepinėti. Mamą visi labai palaikė. Operacija pasisekė. Po to mamą labai prižiūrėjo ir slaugė Centrinės reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, dabar – Gastroenterologijos. Visiems medikams esame labai dėkingi. Kol nesusidūriau, net netikėjau, kad Lietuvoje tokia šauni medicina”.

Reanimacijoje – lyg ant pjedestalo

Kepenys Irenai Jasmontienei Klinikose buvo persodintos spalio 9-osios naktį. Transplantaciją atliko KMUK generalinio direktoriaus profesoriaus Juozo Pundziaus vadovaujama medikų brigada: Tomas Vanagas, dr. Antanas Gulbinas, rezidentas dr. Žilvinas Dambrauskas, anesteziologas Darius Trepenaitis. Į transplantaciją, vykusią visą naktį, atvyko ir neseniai pats operuotas profesorius Giedrius Barauskas. Jis operacijoje dalyvavo sėdėdamas. Operacija vyko sklandžiai, pacientės būklė tuoj po operacijos buvo patenkinama.

„Po operacijos gana greitai atsibudau. Buvo taip karšta, pylė prakaitas”, – prisimena Irena. Vaikščioti ji pradėjo dar būdama reanimacijoje. Džiaugėsi pro langą matydama atėjusius ją aplankyti anūkus: dukros Jūratės pusantrų metų sūnų Gintarą ir keturmetę dukrą Nedą. Mažieji mojavo rankytėmis ir šaukė „Baba, baba!”

„Reanimacijoje esi lyg ant pjedestalo – iš visų pusių matoma ir stebima. Taip keistai jaučiausi, sakiau, kad greičiau perkeltų mane į palatą”, – juokauja Irena. Dabar ji jau beveik porą savaičių gydoma ir stebima KMU Gastroenterologijos klinikoje. Čia ja rūpinasi klinikos vadovas prof. Limas Kupčinskas, gydytojos Jolanta Šumskienė, Vilma Silkauskaitė ir kt. Ligonė apsupta gydytojų ir slaugytojų rūpesčiu bei dėmesiu.

„Lanko bei žiūri, kaip sveikstu, ir mane operavęs profesorius Juozas Pundzius. Jis – mano kraštietis. Irgi iš Žemaitijos. Nuoširdus ir paprastas žmogus”, – sako Irena Jasmontienė.

Moteris sveiksta, juo labiau kad yra sektinų pavyzdžių. Irena kalbėjosi su Gene Puziniene, kuriai prieš porą metų profesorius J.Pundzius taip pat persodino donoro kepenis. Moteris Irenai tvirtino, kad viskas klojasi gerai.

„Esu labai dėkinga visiems gydytojams, kurie mane operavo, gydė reanimacijoje, dabar rūpinasi Gastroenterologijos skyriuje. Sesutėms ir visiems, kurie man padėjo. Rodos, esu apsiskaičiusi ir apie mediciną nemažai žinojau, bet net neįsivaizdavau, kiek pastangų, darbo, širdies jie skiria vienam ligoniui. Galiu juos palyginti su bičių aviliu, kur kiekvienas žino, ką ir kada reikia daryti”, – tvirtina Irena Jasmontienė.

Irena jau galvoja, kaip važiuos namo į Plungę. Ji žino, kad dar ilgai reikės būti medikų priežiūroje, laikytis specialios dietos.