1961 metais pasirodė labai įžvalgi JAV filosofo ir sociologo Danielio J.Burstino (Daniel J.Boorstin) knyga „Įvaizdis: Amerikos pseudoįvykių vadovas”, kurioje bene pirmą kartą teorinėje literatūroje buvo išanalizuotas medijų vaidmuo kuriant įvykius ir žmones. Danielis J.Burstinas prabilo apie tai, kad modernioji visuomenė vis labiau panyra į dirbtinai kuriamų įvykių ir nenatūraliai išgarsėjančių žmonių pseudorealybę.
Kas yra pseudoįvykis?
Pseudoįvykis yra tai, kas neįvyksta savaime, susiklosčius aplinkybėms arba veikiant kažkieno valiai. Veikiau pseudoįvykis yra suplanuojamas, surežisuojamas ir pagarsinamas. Kaip pastebi D.J.Burstinas, pseudoįvykis nėra spontaniškas – jį kažkas suplanuoja ir pasodina informacinėje dirvoje. Paprastai tai ne koks nors realus įvykis – toks kaip traukinio ar lėktuvo katastrofa ar kaip žemės drebėjimas, o interviu. Pseudoįvykis yra kuriamas tam, kad būtų iškart pagarsinamas, tęsiamas, reprodukuojamas ir tiražuojamas.
Dalis pseudoįvykio informacijos turi būti laužta iš piršto ir visiškai atplėšta nuo tikrovės – tada bus galima jį toliau tikslinti ir pildyti, o gal ir palaikyti skandalui ar sensacijai būtiną įtampą. Pseudoįvykis planuojamas iš anksto ir skelbiamas kaip ateities dalykas (kaip dar įvyksiantis), nors aprašoma tai, kas esą jau įvyko praeityje. Klausimas „Ar tai tiesa?” arba „Ar tai iš tikrųjų įvyko?” pseudoįvykio kontekste visiškai nesvarbus – jį keičia daug aktualesnis klausimas „Ar tai verta publikuoti?” arba „Ar tai turi atsidurti karštose žiniose?”
Pseudoįvykiui būtinas tyčinis, iš anksto suplanuotas dvilypumas ir neaiškumas, idant būtų galima tęsti jo komentavimą ir reprodukavimą siūlant papildomus interviu, skelbiančius naują sensacingą medžiagą, kuri esą sudėlioja viską į vietas ir galutinai paaiškina, kas pirma buvo neaišku. Tikrai informacijai, kuri skelbia faktą ir realų įvykį, svarbu pateikti, kas įvyko; tuo tarpu pseudoįvykio erdvėje svarbiausia yra, ar iš tikrųjų tai įvyko (pavyzdžiui, ar garsenybė iš tikrųjų davė interviu, ar tai pokštas; ar du garsūs žmonės tikrai yra meilužiai; ar kokia nors vieša figūra tikrai nuslėpė savo praeities faktą).
Kuo viskas neaiškiau, tuo ilgalaikiškesnis ir sėkmingesnis bus pseudoįvykis, kadangi jį teks papildomai aptarinėti, komentuoti ir interpretuoti – kitaip tariant, jis nepasibaigs šia diena, o bus tęsiamas ir savo ruožtu pagimdys mažiausiai dar keletą išvestinių pseudoįvykių.
Fabrikuojama realybė
Pseudoįvykis kuriamas kaip medijų fabrikuojamos realybės dalis. Reikalingas ne faktas ar juolab autentiškas santykis su kažkuo, o įvaizdis – sukurtų ir nuolat palaikomų nuomonių, prietarų, gandų ir viena kitą gimdančių sensacijų lydinys, pateikiamas vietoje realių faktų ir įvykių apie asmenį, grupę, verslo korporaciją, politinę partiją, šalį ar ją valdantį politinį režimą.
Įvaizdis yra struktūra, kuri sutvarko ir reikiama linkme siunčia žinią, kurios nuolat laukia asmens, žvaigždės, garsenybės, viešos figūros arba grupės informacija gyvenantys ir ją vartojantys žmonės. Todėl už įvaizdžio anaiptol neslypi vieno asmens dirbtinė elgsena ar surežisuotas elgesys – veikiau už įvaizdžio slepiasi metodai ir technikos, kuriomis sutvarkomas žodynas, organizuojama informacija ir įvaizdžio subjekto pasirodymas viešumoje.
Geriausias pavyzdys, rodantis, kaip yra kuriamas pseudoįvykis, būtų laikraščio pervedimas iš įvykių sferos į pseudoįvykių sferą. Jei susirenka jo darbuotojai ir mėgina aptarti, ką reikėtų daryti, kad laikraštis būtų geresnis, galimi du scenarijai. Pirmas atkeliautų tiesiai iš socialinės tikrovės ir tiesioginės profesinės patirties. Žmonės nuspręstų, jog leidiniui sustiprinti reikia daugiau apskrito stalo diskusijų, polemikų, aukštesnės poligrafijos kokybės ir panašiai.
O antrasis scenarijus atvertų vartus į pseudoįvykio kūrimą: pavyzdžiui, būtų pasiūlyta garsiai pažymėti leidinio jubiliejų žadant ta proga netrukus skelbti sensacingą medžiagą apie garsius žmones, kurių dalis dalyvaus ir pačiose iškilmėse. Ta proga leidinys būtinai turi būti pavadintas garsiu ir išskirtiniu, o patvirtinti tai privalo bent keli interviu su garsenybėmis.
Informaciniai karai
Pseudoįvykiai anaiptol nėra nekaltas reiškinys. Jais ne tik fabrikuojama medijų kontroliuojama ir manipuliuojama realybė, bet ir indoktrinuojamos bei sąmoningai kvailinamos masės. Laiku išmesk pseudoįvykį, profesionaliai ištęsk jį kaip galima ilgiau, kad jis pats save dar kurį laiką reprodukuotų, ir gali nustelbti rimtą politinę problemą ar grėsmę šalies saugumui. Pakanka tik sujungti korporatyvinį pasaulį, medijas ir politiką, pasiekti verslo, žiniasklaidos ir politikos lydinį – kitaip tariant, užvaldyti medijas per naujas korupcijos formas, kurios atvers vartus nekontroliuojamai ir laisvai manipuliuoti viešąja nuomone.
Lietuva jau ilgokai negali išbristi iš pseudoįvykių pelkės, į kurią ji yra sąmoningai klampinama. Šalis vis dar gyvena ne ES matmenyje, ne įvykiais ir mūsų bei tarptautinio gyvenimo faktais, o pseudoįvykių ir specialiai gaminamų bei reprodukuojamų skandalų pasaulėlyje, kuriam jau nejuokais gresia organizuoto politinio gyvenimo degradavimas iki oligarchinių grupuočių kovos, tam naudojant svetimos šalies specialiąsias tarnybas ir verčiant Lietuvos valstybę šios kovos širma.
Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas, Kazimira Prunskienė – nemenka dalimi visi jie yra politiniai pseudofaktai ir pseudoįvykiai. Kita vertus, mūsų akyse jau įvykusi Lietuvos politinė destabilizacija bei jos politinės sistemos suardymas yra dramatiški ir pavojingi įvykiai, bet tokie jie tampa per pseudoįvykių režisavimą ir gaminimą – pastarajam procesui džiaugsmingai talkina mūsų žiniasklaida.
Destrukcijos rezultatai tampa įvykiais. Informaciniai karai yra neatsiejami nuo pseudoįvykių fabrikavimo. Juk informaciškai kariaujama, tai yra destabilizuojama, dezinformuojama ir dezorientuojama ne per faktus, o per jų perkėlimą į kontekstą, kuriame jie nustoja savo referentinės galios bei vertybinės apeliacijos. Faktai ir įvykiai perkeliami į pseudofaktų ir pseudoįvykių sferą – skandalų, gandų, šmeižto, „kompromatų” ir sensacijų sferą. Prieš faktą ir realų įvykį kovon yra metamas skandalas arba sensacija, idant įvykis būtų užmirštas ir užgestų nepasiekęs savo tikslo – informuoti ir, galimas daiktas, konsoliduoti valstybės piliečius.
Kovos kaina
Iškilus XX amžiaus žydų religinis filosofas Martinas Buberis, jau gyvendamas po Antrojo pasaulinio karo įkurtame Izraelyje, pagarsėjo kaip balta varna tarp sionistų. Būdamas Austrijos ir vokiečių kultūros žydas, jis vėliau domėjosi Rytų Europos žydų kultūra, chasidizmu, o sykiu ir rėmė Izraelio idėją. Bet netgi būdamas atsidavęs sionistas jis ragino Dovydą Ben Gurioną ir kitus politikus kurti dvitautį ir dvikalbį Izraelį – kartu su Palestinos arabais. Šalia istorinio teisingumo ir žmogiškos simpatijos arabams jo argumentas buvo tas, kad priešingu atveju Izraelis bus pasmerktas nuolat eikvoti geriausias savo jėgas ir energiją kariavimui.
M.Buberio įžvalgią pastabą verta prisiminti dėl mūsų situacijos informaciniame ir diplomatiniame kare, kurį Rusija pradėjo prieš Lietuvą, deformuodama mūsų politinį gyvenimą ir įtraukdama mus į nepaliaujamai fabrikuojamų skandalų virtinę. Jei mes sąmoningai neatsispirsime pseudoįvykių konstravimo industrijai ir patys nenustosime gaminti juos prieš savo valstybę ir šalį, Lietuva bus ilgai pasmerkta eikvoti savo geriausias jėgas ir energiją ne kūrybai ir savęs bei pasaulio tobulinimui, o viešosios erdvės gynimui nuo pseudoįvykių ir informacinių atakų.
Niekas nesuskaičiuos, kiek jėgų Lietuvai jau kainavo pergalė prieš R.Paksą. Pergalės kaina buvo Lietuvos visuomenės skilimas, trauma, fragmentacija ir pilietinio solidarumo praradimas. Šiuo metu šiaip taip laimėta atkarpa prieš V.Uspaskichą, po kurios greičiausiai seks K.Prunskienės arba paties V.Uspaskicho sugrįžimas, o bet kuriuo atveju mūsų suirusiame viešajame ir politiniame gyvenime neabejotinai atsiras nauji Rusijos instaliuoti personažai.
Mes prarandame brangų istorijos duotą laiką negrįžtamai integruotis į Vakarus. Mes priversti švaistyti savo geriausias jėgas ir laiką. Šią kovą Lietuva gali laimėti ne tiek politinėmis technologijomis, kiek kultūra ir informacine bei viešąja erdve, pagaliau perorientuota iš Rusijos į Vakarų Europą.
Leonidas Donskis
„Klaipėdos” apžvalgininkas