„Transparency International” paskelbtas pasaulio valstybių korupcijos suvokimo indeksas (KSI) dar kartą akivaizdžiai pademonstravo, kad Lietuva kol kas nėra pajėgi išsikapstyti iš korupcijos liūno. Vis dar velkamės su šia blogybe kovojančių Europos Sąjungos valstybių sąrašo „uodegoje” (KSI įvertintas 4,8 balo), o mus „lenkia” tik Latvija, Slovakija, Graikija ir Lenkija. Šiose valstybėse korupcija dar mažiau pažabota, nors kaimynai latviai, palyginus su praėjusiais metais, padarė nemažą pozityvų šuolį.
Tyrimas rodo, kiek korupcija paplitusi tarp viešojo sektoriaus tarnautojų ir politikų. Liūdniausia, kad korupcijos lygis Lietuvoje nekinta jau pusė dešimtmečio. Tačiau jau tiek pat laiko vis kuriamos naujos antikorupcijos programos ne tik aukščiausiose valdžios institucijose, bet ir savivaldybėse, kovą su korupcija deklaruoja ne viena teisinė institucija, o ką jau kalbėti apie priešrinkimines politikų ir partijų programas, kuriose be skambių antikorupcinių šūkių niekada neapsieinama.
Rytis Juozapavičius, „Transparency International” Lietuvos skyriaus direktorius, sako, kad šiemetinis tyrimas iliustruoja Lietuvos antikorupcinės politikos fiasko. Jau keletas metų antikorupcinių programų nuostatos tebėra tik popieriuje.
Galima sakyti, kad šiandien realiai korupcijos prevencija neužsiima niekas. Kova su šia blogybe daugiausiai tik imituojama, nes kaipgi pavadinsi reiškinį, kai su triukšmais valdininkų kabinetuose atliekamos kratos, pareiškiami įtarimai dėl naudojimosi tarnyba ar kyšių priėmimu, o po mėnesio kito tie patys įtartieji iškėlę galvas po nutrauktų tyrimų jau grįžta į postus lyg nieko nė nebūtų atsitikę. Operatyvinės priemonės – filmuota medžiaga, garso įrašai ir net vokeliai su pinigais – pasirodo, nėra joks įrodymas, kad valdininkas pažeidė įstatymą, yra korumpuotas. Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti ikiteisminius tyrimus, kurie vis dėlto pasiekė teismą, ir korumpuoti tarnautojai buvo nuteisti. Tad jeigu KSI nustatytume pagal nuteistų už korupciją asmenų skaičių, Lietuva būtų tiesiog antikorupcinė valstybė.
Kasmetinis KSI tyrimas nori nenori verčia prisiminti visai neseniai Lietuvos specialiųjų tyrimų tarnybos vadovo Povilo Malakausko žiniasklaidoje išsakytą mintį, kad mūsų šalyje veikia šešėlinė administravimo sistema, kuri dirba efektyviau už valstybinę piliečių aptarnavimo sistemą. Į tokius atsakingo pareigūno žodžius nesureagavo niekas. Tačiau jeigu tokia situacija Lietuvoje iš tiesų jau yra susiklosčiusi, reikia garsiai ir ilgai skambinti pavojaus varpais, nes susikūrė valstybė valstybėje. Čia jau reikia kažko daugiau, nei kurti skambias antikorupcines programas.
Tiesa, P.Malakauskas sako, kad pačiuose įstatymuose jau yra užprogramuota korupcija. STT antikorupciniu požiūriu vertina daugumą įstatymų projektų, tačiau, pasak šios tarnybos vadovo, ne visus projektus pavyksta sustabdyti. Ir tai teiginys, kuris taip pat verčia suklusti. Kaip galima Seime balsuoti už įstatymą, kuris antikorupciniu požiūriu įvertintas neigiamai? Tačiau balsuojama, nes tarp pačių politikų korupcija klesti ne mažiau nei tarp valdininkų. Tad visiems aktualu palikti įstatymuose spragų, per kurias pasipinigaudami išlenda visi suinteresuotieji.
Šiomis dienomis Lietuvos generalinės prokuratūros ir STT atstovai Armėnijos teisėsaugininkams skaito paskaitas, kaip kovoti su korupcija. Anksčiau analogiškos paskaitos buvo skaitomos Azerbaidžane. Pagal tą patį „Transparency International” tyrimą, kuris buvo atliktas 163 pasaulio valstybėse, Kaukazo valstybių KSI nesiekia net trejeto. Kažin ar greitai pasieks geresnio rezultato, jei kovos moko viena prasčiausiai su korupcija susitvarkančių ES valstybių. Ar nederėtų Lietuvos teisėsaugininkams pirma tarpusavyje susėsti ir drauge su politikais rimtai aptarti, kaip čia kovoti su tokiu įsisenėjusiu skauduliu? Akivaizdu, kad jau nebeužteks kompreso. Tik kas atliks pjūvį skalpeliu?