Marijampolės kraštotyros muziejaus „Saulėračio” galerijoje atidaryta dviejų garsių šio krašto praėjusio amžiaus tautodailininkų – grafiko Romano Krasninkevičiaus ir skulptoriaus Juozo Adomaičio – kūrybos paroda, skirta jų gimimo jubiliejams. Pasak parodos sudarytojo Romo Linionio, neseniai sukako šimtmetis, kai Igliškėlių kaime gimė Adomaitis, o netrukus, lapkričio 18 dieną, sueis 80 metų, kai į šį pasaulį atėjo Krasninkevičius. Deja, jau daugiau kaip dešimtmetis, kai nebėra abiejų Sūduvos krašto tautodailės meistrų. „Šiandien galime prisipažinti, kad per vėlai šiuos kūrėjus atradome, per mažai buvo skirta dėmesio jiems esant gyviems, tad šia paroda tarsi norime užkamšyti šią spragą”, – sakė Linionis.
Grafiko Krasninkevičiaus kūryba marijampoliečiams jau pažįstama – nemenką gyvenimo dalį jis praleido būtent Marijampolėje. Ilgus metus dirbo dailininku kino teatre, o prastėjant sveikatai – viename vaikų lopšelyje-darželyje. Kad ir kur dirbo, be pagrindinio užsiėmimo, dar ir kūrė. Raižė medį ir spaudė grafikos lakštus. Kaip kartą yra pats sakęs, „mano paveikslai – tai mano dienoraštis, pavaizduotas ne rašalu, o medžio raižiniuose”.
Gausų tautodailininko kūrybinį palikimą, kuris šiuo metu saugomas privačiose kolekcijose, Marijampolės kraštotyros, Lietuvos dailės, Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuose, sudaro tapybos darbai, ekslibrisai, knygų iliustracijos, plakatai. Tačiau vertingiausi kūriniai – medžio raižiniai. Juose atsiskleidžia asmeniniai kūrėjo išgyvenimai, kuriamas savitas žmogaus ir jį supančio pasaulio santykis. Jame juntamos itin ryškios sąsajos su
lietuvių liaudies kūryba – vaizduojamos etnografinės scenos, teminės kompozicijos lietuvių liaudies dainų motyvais, sakraliniai siužetai.
„Akmenoriaus”, kaip Adomaitį vadino vietiniai Pamargių kaimo gyventojai, marijampoliečiams taip pat pernelyg pristatyti nereikia. Pirmą kartą su jo darbais miestelėnai galėjo susipažinti
1983 metais, vėliau ne kartą dalyvavo įvairiose liaudies dailės parodose. Tačiau tai įvyko jau paskutiniais menininko gyvenimo metais. Meniškai apdirbti akmenį Adomaitis pradėjo kur kas anksčiau – apie 1959-uosius. Artimo žmogaus netekties pažadintas kūrybinis įkvėpimas skulptoriaus neapleido iki pat gyvenimo pabaigos. Kūrė istorinių, karinių, kaimo buities, gamtos, sakralinių siužetų kūrinius. Juose atsiskleidžia paties autoriaus išgyvenimai, gyvenamosios aplinkos vaizdai.
Anot dailėtyrininkų, pirmuosiuose savo kūriniuose sumanymus autorius išreikšdavo akmens plokštumoje išraižydamas pasakojimo motyvą, o vėliau reljefas gilėjo, kūriniai įgavo apvaliosios skulptūros bruožų, tapo bareljefais.