Muzikos informacijos ir leidybos centras „Šiuolaikinio kompozitoriaus” serijoje išleido autorinę kompozitoriaus Fausto Latėno kompaktinę plokštelę „Samba lacrimarum”. Tai yra pirmoji šiemet 50 sulaukusio kompozitoriaus kompaktinė plokštelė, kurioje surinkti reikšmingiausi jo kamerinės instrumentinės muzikos kūriniai, parašyti įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Kompaktinė plokštelė lapkričio 6 d. buvo pristatyta Vilniaus mažajame teatre, Mažojo teatro vadovas Rimas Tuminas kompozitoriui įteikė Mažojo teatro ordiną, už ypatingus nuopelnus skiriamą garbingiausiems teatro žmonėms.
Kompozitorius Faustas Latėnas priklauso itin ryškiai 50-mečių lietuvių kompozitorių kartai, kažkada taikliai įvardytai kaip „naujieji romantikai”. Visi jie žvelgė į juos supantį pasaulį su tam tikru priešiškumu ir pesimizmu, visi jie augo ir brendo mažuose draugų būreliuose, kuriuos siejo bendra pasaulėjauta ir tam tikra donikochotiška gelbėtojų misija, dėmesys mažiems svarbiems gyvenimo dalykams bei meilės pasireiškimams. Šalia bendraamžių Algirdo Martinaičio ar Vidmanto Bartulio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą, į kurį akademinė bendruomenė visuomet žiūrėjo su tam tikru nepasitikėjimu. Gal dėl to kompozitorius visuomet geriau jautėsi ir daugiausia dirbo teatro terpėje: „teatras man visuomet atrodė kaip gaivinantis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką visuomet būdavo žvelgiama atlaidžiau.”
Nuo Fausto Latėno kūrybos neatsiejami daugelis Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus ir kitų teatro režisierių spektaklių. Tačiau ir koncertinėje kamerinėje Fausto Latėno muzikoje yra nemažai teatriškumo, tai yra įtaigaus pasakojimo su savais pakilimų ir atoslūgių momentais, emocingumo, „juoko pro ašaras”. Latėno kameriniai instrumentiniai kūriniai klausosi kaip nedideli muzikiniai spektakliai, kuriuos kiekvienas muzikinis gestas turi tam tikrą konkrečią, dažnai tik autoriui žinomą, reikšmę. Kompozitorius savo muzikoje visai nesibaimina banalybių ar įvairių atpažįstamos muzikos reminiscencijų, keisčiausių hipertorfuotų kulminacijų ar provokuojančių junginių, kai po tvisto seka Bacho plunksnos vertas epizodas, o melodija „a la Piazzola” (beje tokių Fausto Latėno kūryboje – daug) pasibaigia lyg iš Beethoveno epochos atėjusia kadencija. Pats kompozitorius įsitikinęs, kad „vidinei įtaigai užkoduoti nebūtina dėlioti daugybės natų, nereikia daug arba įmantriai kalbėti. Viską galima sudėti į paprastus ir žinomus dalykus, į paprastą harmoniją.”
Kompaktinio disko iniciatorė pianistė Dalia Balsytė teigia, kad Fausto Latėno kūrinius groja jau antroji muzikų karta ir groja su nemažu pasimėgavimu. Tai, anot Dalios Balsytės, dar sykį įrodo šios muzikos gyvybingumą, nevienkartiškumą. Jaunųjų atlikėjų interpretacijos įrašytos ir naujajme kompaktiniame diske, kuriame kamerinę instrumentinę muziką groja pianistės Indrė Baikštytė ir Dalia Balsytė, smuikininkė Rūta Lipinaitytė, altininkas Gediminas Dačinskas, violončelininkas Edmundas Kučinskas, fleitininkas Giedrius Gelgotas bei Čiurlionio styginių kvartetas. Viso – beveik 80 minučių muzikos.
Naująją kompaktinę plokštelę puošia įspūdingas menininko Algio Griškevičiaus tapybos darbas „Nojaus laivo restauravimas”, kompaktinį diską palydi informatyvus bukletas (teksto apie kompozitorius bei kūrinius autorė – Laima Slepkovaitė). Kompaktinio disko leidybą parėmė Lietuvos kultūros ir sporto rėmimo fondas. Tai – jau trečiais kompaktinis diskas MILC „Šiuolaikinio kompozitoriaus” serijoje.