Valstybės globojami vaikai – religinėse pinklėse

„Aš nebegaliu, nebenoriu gyventi…” – žinutėje savo draugui mobiliuoju telefonu rašė Klaipėdos vaikų globos namų „Smiltelė” auklėtinė.

Iš kriščioniškosios stovyklos Monciškėse, kurią keliasdešimčiai valstybės globojamų vaikų praėjusią savaitę surengė skandalingą praeitį turinti religinė bendruomenė, atskriejo ir daugiau nerimą keliančių žinučių. Jas rašiusi paauglė (vardas redakcijai žinomas) aiškiai leido suprasti, kad stovykloje dedasi keisti dalykai.

Buvusios religinės bendruomenės „Meilės žodis”, dabar turinčios naują pavadinimą, veikla pasėjo įtarimų, kad, prisidengiant labdaringa veikla, tėvų pamesti vaikai yra verbuojami į sektą. Į redakciją kreipėsi kelios susirūpinusios moterys, kurios neabejoja, kad valstybės globojami vaikai atsidūrė pavojuje.

Patys bendruomenės nariai tai kategoriškai neigia.

Pasikeitė vaikų elgesys

Klaipėdos miesto evangelijos bažnyčia – taip dabar vadinasi buvęs „Meilės žodis”, valstybės nepripažinta religinė bendruomenė, kuri praeityje buvo be užuolankų vadinama sekta ir priskiriama prie tų netradicinių religijų bendruomenių, kurios visuomenėje kelia didžiausią pasipiktinimą.

Evangelijos bažnyčią vis dar lydintis praeities šleifas ir prisiminimai apie „Meilės žodžio” esą paskatintas savižudybes bei išardytas šeimas, privertė rimtai sunerimti klaipėdietes Eleną Bhat ir Liudmilą Andriuškevičienę.

Šios moterys yra tarptautinio jaunimo projekto „Diversity Dance Workshop” koordinatorės. Įgyvendinant projektą yra suburta jaunimo šokių grupė, kurioje šoka ir vaikų globos įstaigų auklėtiniai.

Sužinojusios apie religinės bendruomenės narių susidomėjimą likimo nuskriaustais vaikais bei perskaičiusios vienos iš savo šokėjų parašytas žinutes iš stovyklos netoli Šventosios, E. Bhat ir L. Andriuškevičienė sako negalėjusios būti abejingos.

<..>Kiti prie ugnies degina neapykantą, vienu žodžiu, vėjai”, – kitoje savo žinutėje rašė paauglė iš „Smiltelės” globos namų. Ji taip pat rašė, kad vaikai stovykloje tapo lyg nesavi. Esą jiems „išplovė smegenis”.

„Kodėl vaikai įtraukiami į visa tai? Kad ir koks būtų tikėjimas, jis turi mokyti gerumo, o ne atvirkščiai, – sako E. Bhat.

– Labai susijaudinome sužinoję, kad vaikams ši religija yra peršama per brangias dovanas ir pinigus. Vaikai vaišinami kavinėse, jiems perkami drabužiai, dovanojami net mobilieji telefonai. Viskas atrodo gražiai, bet ar kas nors gilinosi, kokia kaina. Vaikai raginami įtikėti, kad jų Dievas yra geresnis nei kitur, ir kad amžiną gyvenimą jie gaus tik pas juos. Negana to, vaikai buvo dar ir pakrikštyti į šią sektą. O už kampo tie jų pastoriai keikiasi kaip paskutiniai gatviniai. Tad nieko keista, kad vaikams kilo nepasitikėjimas.”

E. Bhat ypač sukėlė susirūpinimą žinia, kad vaikams buvo suteiktas krikštas. Moteris sako buvusi apstulbinta.

E. Bhat teigia neužmiršusi, kokį ažiotažą visuomenėje maždaug prieš dešimtmetį buvo sukėlęs „Meilės žodis” ir baiminasi, kad religinės bendruomenės veikla nuo tų laikų gali būti nepasikeitusi.

„Mačiau sektos paveiktus jaunus žmones, iki šiol prisimenu jų stiklinių akių žvilgsnį. „Meilės žodis” susikūrė pagal analogišką švedų religinę bendruomenę, kuri dėl žalingo poveikio, žudynių ir pinigų reketavimo iš tikinčiųjų buvo uždrausta”, – sakė ji.

„Vaikus nupirko…”

Norėdami išsiaiškinti, kas iš tiesų vyko paslaptingosios stovyklos metu, pakalbinome ir pačią susirūpinimą sukėlusių žinučių autorę, kuri prašė neskelbti jos vardo.

„Norėjau išvažiuoti, nes man ten viskas nepatiko, – pasakojo paauglė. – Stovykloje vyko daug susirinkimų, kuriuose buvo šnekama apie Dievą. Kalbėjo daug visokių nesąmonių. Sakė, kad nori mus supažindinti su jų Dievu. Man buvo baisu, kai viena vadovė nežinia kokia užsienio kalba ėmė už mane melstis, nors aš to ir nenorėjau. Ką aš žinau, ko ji meldėsi. O vieną dieną visus nutarė pakrikštyti. Visi pasikrikštijo, tik aš pabėgau…”

Pasak mergaitės, bendruomenės nariai mėgino juos nuteikti prieš katalikų tikėjimą.

„Neva ten bažnyčiose tik bobutės susėdusios, o jie – kitokie, „ne liurbiai”, – pasakojo „Smiltelės” globotinė. – Buvo keista, kad tie žmonės keikėsi, kalbėjo žargonu. Niekas nedraudė mums rūkyti, paprašius, netgi cigarečių nueidavo nupirkti. Tik tada, kai turėjo atvažiuoti Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja, mūsų paprašė nerūkyti. Kažkas iš vaikų mušėsi, prisigėrė…

Kad tik patikėtume tuo jų Dievu, mums nieko negailėjo. Vaišino, vienai aukso žiedą nupirko, kiti gavo mobiliuosius telefonus. Be to, kiekvienas galėjome apsipirkti ką norime už šešiasdešimt litų. Vaikai pradėjo keistis. „Mylėk Dievą”, – nei iš šio, nei iš to ėmė kalbėti viena mano draugė. Aš tokia būti nenoriu.”

Aštuoniolikmetis Robertas Norvilas, kuris taip pat yra „Smiltelės” globos namų auklėtinis, bet stovykloje nedalyvavo, vedamas smalsumo, nutarė apsilankyti Evangelijos bažnyčioje. Vaikinas kartu su kitais globotiniais bažnyčioje klausėsi pamokslo. Tai, ką išgirdo, R. Norvilui nepatiko – pamokslas jam pasirodė fanatiškas.

Be to, jaunuolis pastebėjo, kad bendruomenės nariams yra daromas didelis spaudimas aukoti bažnyčiai.

„Man tai panašu į šantažą. Bendruomenės nariai nuteikiami taip, lyg aukoti jie privalėtų, nes priešingu atveju nuvils Dievą.

Manau, ateityje tas pats gresia ir vaikams, nors jie to ir nesupranta. Jie ir negali suprasti, nes yra papirkti brangiais drabužiais, įvairiais skanėstais. Pakišk tiems vaikams saldainį, ir galėsi su jais daryti ką tik nori. Tokiu būdu bažnyčia mėgina sau užsiauginti naują pasekėjų kartą”, – teigia R. Norvilas, kuris bendraudamas su globotiniais taip pat sako pastebėjęs, jog jų vertybės yra pasikeitusios.

Įdėmiai stebės

Tačiau nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja Gražina Aurylienė, nei vaikų globos namų vadovai pagrindo jaudintis teigia nematą.

G. Aurylienė pažymėjo pasidomėjusi minėta religine bendruomene Teisingumo ministerijoje, tačiau nieko, kas galėtų kelti bent menkiausią susirūpinimą, ji nesužinojo.

„Taip, šios bendruomenės praeitis nekokia, bet dabar jos veikla jau yra pasikeitusi”, – sakė G. Aurylienė.

Todėl prieš keletą mėnesių sulaukusi Evangelijos bažnyčios atstovų prašymo leisti bendrauti su globos namų vaikais, vedėja neprieštaravo. Tuo labiau kad vaikai, kaip ir suaugusieji, anot G. Aurylienės, turi teisę patys pasirinkti religiją.

Vedėjos žiniomis, kai kurie vaikai lankosi bažnyčios pamaldose ir susirinkimuose, o praėjusią savaitę apie aštuoniasdešimt globotinių iš „Smiltelės”, „Ryto” ir „Danės” globos įstaigų buvo pakviesti į stovyklą.

„Vaikai iš stovyklos grįžo labai patenkinti, nusiskundimų negirdėjau. Sąlygos buvo sudarytos labai geros, puikus maitinimas – vaikai puikiai praleido laiką. Jokių dovanų vaikai nerodė, apie pinigus irgi nieko nežinau. Tiesa, vienai mergaitei gimtadienio proga buvo padovanotas žiedas, bet nieko bloga čia nematau.

Vis dėlto yra keletas neaiškių dalykų, pavyzdžiui, tas krikštas. Tikiuosi viską išsiaiškinti, kad nebebūtų jokių klausimų. Įdėmiai stebėsime šią bendruomenę ir vaikus, o jei pastebėsime ką nors įtartina, iškart imsimės veiksmų”, – patikino G. Aurylienė.

„Situaciją valdome, nėra ko nerimauti, – teigė ir globos namų „Smiltelė” direktorė Vida Petraitienė. – Ylos maiše nepaslėpsi – jei ta bendruomenė tikrai būtų tokia bloga, mes apie tai tikrai žinotume.”

V. Petrauskienė sakė kalbėjusis su stovykla nusivylusia globotine. „Tos žinutės – viso labo perdėtos emocijos, bet ne daugiau”, – teigė direktorė.

Visiškai rami dėl savo globotinių jaučiasi ir „Danės” vaikų namų direktorė Ramutė Girinskienė.

„Prisipažinsiu, ir aš nerimavau, kad vaikai nebūtų įtraukti į sektą. Bet iš stovyklos jie grįžo kaip tik labai teigiamai nuteikti. Ne religinėmis temomis ten buvo daugiausia kalbama, o apie psichologinius dalykus ir tikrąsias gyvenimo vertybes, savo patirtimi dalijosi buvę narkomanai, iš kalėjimo grįžę asmenys. Manau, stovykla vaikams buvo labai naudinga”, – sakė R. Girinskienė.