Gražiai atrodo ir aukšti, ir žemi spygliuočiai, pvz., kalninės pušys, kazokinis bei kininis kadagiai. Žiemos peizažą puošia ir lapuočiai bei krūmai. Nukritus lapams sniego fone gražiai išryškėja kamienai, šakos. Paprastieji lazdynai gražiausiai atrodo būtent žiemą, kai galima grožėtis fantastiškų formų šakomis.
Rudens pabaigoje ant kai kurių medžių bei krūmų šakelių – tunbergo raugerškio, gulsčiojo kaulenio ir paprastosios ugniadyglės garstyčios – lieka spalvotų vaisių. Pastaroji turi veislių su oranžiniais bei geltonais labai ilgai išsilaikančiais vaisiais. Pilką gamtos peizažą pagyvina raudonomis uogomis pasidabinę šermukšniai.
Dažnai vaisius, kurie galėtų likti iki pavasario, ilgainiui nulesa paukščiai. Žiemą, kai trūksta maisto, jiems tai tikras išsigelbėjimas.
Šviežio sniego dangoje yra iki 90 proc. oro. Tai patikima izoliacija, neleidžianti atšalti žemei ir tarsi apklotėlis sauganti augalus bei gyvūnus nuo šalčio.
Baltas sniego sluoksnis atspindi didumą saulės spindulių, todėl tik truputį įkaista ir, jei neatslenka šilto oro masė, labai ilgai išsilaiko.
Mūsų klimato sąlygomis iškritęs sniegas paprastat nutirpsta keletą kartų per žiemą, gausiai papildydamas vandens atsargas dirvoje.
Sniegingą žiemą nuolat stebėkite savo sodą. Stora sniego danga gali būti pavojinga augalams: nuo jos dažnai lūžta šakos. Ypač jautrūs nukarpyti kumnedžiai, koloniškos formos kadagiai ir tujos. Kad krūmų šakos nelūžtų, rudenį reikia aprišti juos minkšta kanapine virve arba izoliuota viela. Šakas prie krūmo prilenkite atsargiai ir labai nesuspauskite.
Nuo neigiamų žiemos padarinių sodą saugo visžalių tankių spygliuočių krūmų gyvatvorės. Jos sulaiko šalto vėjo gūsius, sniegą, už jų pasislėpę ne taip greit nušąla jautresni augalai. Be to, tokia gyvatvorė ištisus metus teikia sodui nuošalumo. Nepamirškite, kad ir didelių spygliuočių šakos gali nulūžti nuo sniego svorio. Kad taip neatsitiktų, silpnesnes šakas pririškite prie tvirtesnių, o kai gausiai sninga, nuo gyvatvorės grėbliu nukratykite sniegą.
Augalams labai pavojinga žiemos pabaiga. Šiltomis dienomis jie įkaista, pagreitėja gyvybiniai procesai. Tada reikia daug vandens, o šaknys nepajėgia jo siurbti iš užšalusios dirvos. Šitaip augalai gali ir nudžiūti. Beveik kiekvieną pavasarį taip žūva daugybė vertingų rūšių. Ypač jautrūs visžaliai rododendrai, kai kurie spygliuočiai, gebenės. Net sausrai atsparūs kadagiai ne visuomet ištveria šį sunkų laikotarpį. Todėl kai atšyla, vienintelis būdas išgelbėti augalus – pradėti juos gausiai laistyti, kad šaknis dengiantis žemės sluoksnis kuo greičiau atšiltų.
Žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį dažnai pasitaiko didelių temperatūrų perkryčių. Kai atšyla, augalai ląstelėse kaupia vandenį, o šis vėsią naktį sušąla ir plėsdamasis suardo jų struktūrą.
Greičiau nušąla daubose augantys augalai, nes šaltas oras kaupiasi žemesnėse vietose. Temperatūra tarp aukštesnių ir žemesnių vietų gali skirtis net 7-8 laipsniais, o tai pražūtinga jaunoms rūšims.
Nors augalams sunku ištverti žiemą, kai kuriems ji būtina. Paprastai žiema kasmet sutampa su jų ramybės laikotarpiu, po kurio prasideda nauja vegetacija. Tulpės arba narcizai, kurių svogūnėliai per žiemą būna laikomi šiltame rūsyje, pavasarį pasodinti nežydi.
Žiema irgi turi savų pranašumų. Rikia tik mokėti juos įvertinti ir jais grožėtis.