Prancūziškas interjeras – koks jis? Subtilus, santūrus, originalus, nepakartojamas… Būtent. Prancūzų namai jaukūs ir išskirtiniai atrodo ne tik dėl to, kad šios turtingos šalies gyventojai gali sau leisti pasisamdyti geriausius architektus, interjero dizainerius. Puikų skonį turintys prancūzai dažnai patys kuria savo namų jaukumą, tam panaudodami ne tik prabangius aksesuarus, bet ir mielas smulkmenas iš… vadinamojo blusų turgaus.
Prancūzai be galo mėgsta vaikštinėti po blusų turgus, dievina knaisiotis po senienas, tikėdamiesi jose aptikti tą vienintelį „perliuką” – kokį nors seną baldą, paveikslą, indą ar kitą niekutį, kurio „tik ir trūksta” jų namuose. Restauravę sėkmingai rastą senieną prancūzai moka ją paversti savo interjero įdomiausiu dalyku.
„Blusinėjimosi” tradicija
Antikvarinių retenybių paieškų senienų turguose tradicijos Prancūzijoje labai senos. Pažįstu ne vieną žmogų, mėgstantį „chiner”. „Chiner” – tai neišverčiamas prancūziškas žodis, reiškiantis vaikštinėjimą po blusų turgus ar antikvarinių daiktų parduotuvėles ieškant senų baldų, aksesuarų. Tai savotiškas pomėgis, kuriam kai kurie Prancūzijos gyventojai skiria kone kiekvieną laisvą valandėlę.
Daug žmonių, prancūzų – taip pat, mėgsta maišyti stilius. Kiekvieno iš mūsų namai rodo šeimininkų pomėgius, neretai – charakterio bruožus, net specialybę. Tokie yra vienų mano draugų namai. Prancūzų pora maloniai pakvietė į svečius ir „Namų pasaulio” skaitytojus.
Šviesa ir erdvė
Baltas namas tyliame, jaukiame ir žaliame Bordo priemiestyje. Šie namai – šviesūs, šilti ir svetingi, kaip ir jų šeimininkai.
Ramioje vietoje stovinčiame name daug erdvės ir langų. Pro visus langus matyti išpuoselėtas sodas. Šiuose namuose nuolat pilna svečių, šeimininkė – itin kalbi ir mėgstanti bendrauti. Todėl virtuvė sujungta su svetaine, kad net ir ruošiant vaišes nenutrūktų pokalbio gija.
Svetainės centre – architekto suprojektuotas įspūdingas baltas židinys, skiriantis valgomąjį nuo bibliotekos. Kambario sienos ir grindys baltos – ši spalva kuria dar didesnės erdvės įspūdį. Baldai – puikiai derančių melsvų ir žalsvų atspalvių.
Antikvarinių baldų – saikingai
Ant senos spintelės pasienyje – mėlyno stiklo buteliukų kolekcija. Įdomiausiai ji atrodo, kai čia mįslingus mėlynus atšvaitus ant sienos mesdami linksmai žaidžia saulės spinduliai. Sienas puošia daug namo šeimininkės tapytų paveikslų, irgi pasižyminčių švelniu melsvu koloritu. Ši spalva saulėtam kambariui teikia lengvumo, skaidrumo įspūdį.
Namo šeimininkė – judri ir greita, daug kuo domisi. Ji sako nelabai mėgstanti vien senoviškų baldų prikimštą interjerą, kokių pasitaiko ne vieno bičiulio prancūzo namuose. Tačiau atsigrožėti negali iš mamos paveldėta sena medine indauja, senoviniais foteliais. Tiesa, tuos senus fotelius ji gerokai patobulino: sunkų aksominį gobeleną pakeitė lengvas linas.
Prie seno apvalaus stalo – šiuolaikiškos kėdės aukštais atlošais. Baldai puikiai dera prie senovinių aksesuarų. „Antikvariniai baldai, dėl kurių iš proto eina dauguma tautiečių, yra nuostabūs, tačiau savo namuose negaliu būti vien tarp senienų. Nenoriu gyventi tarsi muziejuje, antikvarinių baldų prigrūstuose kambariuose uždusčiau!” – sako ponia.
Minimalizmas – ir gerai, ir blogai
Prancūzė, kurios namuose netrūksta nei įdomių baldų, nei interjero aksesuarų, puikių meno darbų, staiga prasitarė, kad galbūt galėtų apsieiti be jų: „Man visai patiktų japoniškas interjeras, su jo šaltoku minimalizmu”.
Bet minutėlę pagalvojusi savo nuomonę pakeičia. „Vien tatamis ir žemutis stalelis? Man to neužtektų! Juk reikia kur nors susidėti visus tuos brangius smulkius daikčiukus, knygas, vazas ir visą kitą mielą kasdien supantį daiktų šurmulį, prie kurio mes, vakariečiai, esame taip pripratę. Vis dėlto mano namai man patinka. Čia daug saulės, šviesos, daug erdvės, yra kur apsisukti. Šis baltai melsvas atvirumas – mano pačios atspindys”, – žaviai šypsosi moteris.
Jauki melancholija
Kitas žmogus, kitas charakteris – kitoks ir būstas… Siaura gatvelė, pilki, neišvaizdūs, vienodi namai, prilipę vienas prie kito. Atskirti juos galima tik pagal numerius. Įėję pro vartus pakliūvame į nedidelį vidinį kiemelį, prasibrauname pro galybę puodų su įvairiausiais žinomais ir nežinomais augalais. Tik įžengę pro duris patenkame į jaukią virtuvę. Apvalus stalas su sena raityta lempa virš jo, graži medinė indauja, viryklė po milžinišku gaubtu-dūmtraukiu… Visa tai net žvarbią dieną nuteikia labai šiltai.
Šiuose namuose kiekvienas daiktas turi kruopščiai apgalvotą ir prasmingą vietą. Šeimininkas – jautrus, talentingas, gana liūdnas ir melancholiškas žmogus, tobulai įvaldęs aplinkos dekoravimo meną, spalvas ir erdves. Jis yra dailininkas tapytojas, turi peizažisto dekoratoriaus diplomą.
Ant miegamojo sienos – paties šeimininko paveikslas, ant langų – prie paveikslo puikiai derančios ištapytos užuolaidos. Baldai – visi seni, paveldėti iš protėvių ar sėkmingai rasti blusų turguose. Jie kruopščiai restauruoti ir sustatyti taip, kad iškart atkreiptum dėmesį į jų grožį. Šen bei ten išdėlioti dailūs senoviniai niekučiai, tarsi brangūs šio buto įnamiai: mažos vazelės, paveikslėliai, žvakidės, statulėlės.
Kūrybinė netvarka
Butas nedidelis, bet sumaniai suskirstytas zonomis. Čia miegama, ten valgoma. Vienur ilsimasi, kitur dirbama. Nėra nė vienos didėlės lempos virš galvos, lubos tuščios. Apšvietimo sistemą sudaro daug mažų šviestuvų, apšviečiančių tik tam tikras vietas – dailų nediduką rašomąjį stalelį, paveikslą, žvakidžių kolekciją.
Darbo kambaryje, kaip ir priklauso menininko dirbtuvei, – didžiulis patogus darbastalis, daug teptukų, dažų, dėžių dėžučių su įvairiais įrankiais, dėklai su nebaigtais darbais. Iš pirmo žvilgsnio šiame kambaryje vyrauja kūrybinė netvarka. Atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad net šiame mažame chaose kiekvienas mažmožis turi savo vietą. Visi niekučiai tarsi padeda šeimininkui dirbti.
Šio kūrybingo žmogaus namai dvelkia senų laikų nostalgija. Svečiai jaučia, kad juose gyvenantis prancūzas – tikras estetas, mėgstantis ramybę, jaukumą bei tvarką.