Vilniaus fotografijos galerijoje veikia vieno garsiausių Lietuvos menininkų Romualdo Rakausko personalinė paroda „Užuovėja”. Tai įspūdingi portretai – šviesių ir gražių žmonių, tarp jų taip gera pabūti.
Prieš savo parodos atidarymą Vilniuje Romualdas Rakauskas buvo gerokai sutrikęs. „Ar įdomu? Ar reikia šių dienų žiūrovams mano fotografijų, kuriose nėra girtuoklių, valkatų, purvo, prievartos ar nužmogėjimo. Aš juk nefotografuoju to, kas pastaruoju metu taip populiaru ir madinga tarp kolegų fotografų… – abejojo iš Kauno atbildėjęs menininkas. – Kaip ir kūrybinio kelio pradžioje beveik prieš keturiasdešimt metų, mane tebedomina tikri žmonių jausmai ir tikros situacijos: nesugalvotas, nesuvaidintas džiaugsmas, ypatinga bendravimo šiluma”.
Tiek daug šviesos!
„Užuovėja” – tai daugiau kaip 40 portretų, per pastaruosius šešerius metus nufotografuotų per atlaidus įvairiose Lietuvos vietovėse. Žmonės iš Pivašiūnų, Žarėnų, Merkinės, Upynos ar mažai kam žinomų kaimelių: Pusnės, Pašusvio, Anciškio, Girdiškės… Visi jie – tarsi vienos didelės ir gražios šeimos nariai, savo šaunion draugijon įtraukiantys ir kiekvieną į parodą užsukusį žiūrovą.
Ar įmanoma pamiršti spinduliuojantį Pusnės senolės veidą? O Kalvarijos senučiuko šypseną? Įsižiūrime į Kriaunų močiutės ir Požerės senuko, taip panašių į kiekvieno mūsų senelius ar prosenelius, veidus. Čia pat – žvitrių akių strazdanius iš Merkinės, du Pivašiūnų padaužos, Tverų paauglės kvatoklės… Iškalbingi žmonių žvilgsniai ir šypsenos. Tai laimingų ir – nė neabejoji – labai tau artimų ir brangių žmonių veidai. Jų tiek daug, kad net susigraudini iki ašarų nuo to iš nuotraukų spinduliuojančio gerumo ir meilės.
Dar Rakauskas turi Dievo dovaną fotografuoti žmonių rankas. Todėl, kad apdovanotas ypatingu pastabumu, kai ne tik mato, bet ir jaučia, be žodžių girdi ir supranta menkiausią judesį ar prisilietimą. Ypač, kai tas, atrodytų, kasdienis ir įprastas lytėjimas prilygsta didžiausiam pasaulio stebuklui. Tvirtos tėvo rankos glaudžia Alvite užsnūdusį sūnų, ramiai sapnuoja vaikaitė ant Žarėnų senolio rankų, Upynos močiutės ir vaikaitės nebylus rankų susikalbėjimas, švelnus Alvito mamos glėbys ar du Požerės berniukai, prisiglaudę prie tėvo, įkibę į dideles vyro rankas… Dar yra fotografija iš Upynos, kur atsisveikinimo nuojauta dvelkia jaunų žmonių susiglaudę siluetai ar įspūdingo Pašusvio senolio, kažką labai svarbaus norinčio prisiminti, nuotrauka.
Nuoširdumo dešimtmečiai
Apie 1960-uosius Rakauskas tapo vienu Lietuvos fotografijos lyderių, reprezentuojančių mūsų fotografiją ir, anot čekų kritikės Danielos Mrazkovos, visus žavėjusiu impresyviu lyrizmu bei nuoširdžiu dėmesiu žmogui. Šiandien Rakauskas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės vardą pelnęs fotografas menininkas (AFIAP) – įvertintas beveik 80 Lietuvos ir tarptautinių apdovanojimų, liko ištikimas savajai fotografavimo tradicijai. „Net pačiam keista, kad nepradingsta noras švelninti gyvenimo tiesą, fotografuojant ir atrenkant šviesesnes situacijas, gražų žmonių bendravimą, neslepiamus švelnius jausmus. Mūsų kasdienybėje šito šviesaus dažo per akis. Tik norėk matyti ir sugebėk atsirinkti”, – įsitikinęs Rakauskas. Tad ar keista, jog žiūrovai įsidėmėjo, o kritikai žarstė pagyrų fotomenininko ciklams „Švelnumas” (1967-1973), „Švėkšnos vyrai” (1973), „Žydėjimas” (1974-1984), „Šventinė nuotaika” (1984), „Įkvėpimo žemė” (1983-1993), „Pavasario mergaitės” (1989-1994), „Mūsų veidai” (1999-2001), „Laimingieji” (1999-2001).
Lietuvos veidas
„Man pačiam labai reikėjo „Užuovėjos”, nes gyvenimo didžiumą stengiausi slėpti savo jausmingumą lyg gėdingą ir nevyrišką naštą… – prisipažįsta Rakauskas. – Todėl važiavau į atlaidus, kur mane supo daugybė švytinčių žmonių. Su ypatinga meile kūriau šį ciklą, nesikišdamas į žmonių bendravimą ir nieko nekoreguodamas – tik savo fotokamera smarkiai priartindamas ir paryškindamas gerosios auros nušviestus veidus. Tikiu tais žmonėmis. Tai – mano užuovėja, mano Lietuva”.
Rakausko fotografijos – tai mūsų visų Lietuva. Geri, išmintingi ir blaivūs žmonės. Ne tik užuovėja nuo kasdienybės realijų, bet ir mūsų tautos šaknys, stiprybės ir vilties teikiantis Rakausko bylojimas.