Viliuosi, kad daug neigiamų balsų neišgirsiu, jei imsiu ir pasakysiu, kad lietuviai turi savo kiną ir jo kritikus. Jų straipsnių galime pasiskaityti kultūrinėje spaudoje, kuria domisi bei užsiprenumeruoja itin mažai žmonių. Bet ar Lietuvoje egzistuoja televizijos kritika? Ar mes turime jos kritikų?
Žinoma, kiekvienas televizijos žiūrovas yra ir jos kritikas. Nes po kokio nors filmo ar laidos visada kažką burbtelim sau po nosim arba su vienu iš namiškių pasidalijam savo įspūdžiais. Bet tai nėra profesionali kritika!
Žiūrovo pastabos nėra pagrįstos analitiniam mąstymui būdingais elementais ir principais. Tai – paprasčiausios emocijos, kurių ir vaikosi laidų kūrėjai. Tačiau jiems visai nesvarbu, pozityvius ar negatyvius išgyvenimus patiria jų laidų žiūrovai. Svarbiausia, kad laida sulauktų atsako žmogaus sąmonėje.
Lietuviška televizija turi du savo kritikus, kurie reguliariai – kiekvieną savaitę – pasirodo žiniasklaidos padangėje ir taria keletą gana svarių ir taiklių žodžių. Tai – Skirmantas Valiulis ir Henrikas Vaitiekūnas.
Šie vyrai puikiai išmano savo amatą. Virtuoziškai žongliruoja rašymo priemonėm. Savita stilistika – stipriausia jų žurnalistinė pusė. Savo rašiniais jie smarkiai kilsteli bendrą Lietuvos žurnalistikos lygio kartelę; taipogi paįvairina bei suteikia kitoniškų spalvų ir nuotaikų pilkšvokiems mūsų žiniasklaidos puslapiams.
Kritika turi būti kritiška! Tokie ir yra H. Vaitiekūno tekstai. Kandūs, bet neįžeidūs. Ironiški, bet neciniški. Šitokia subtili autoriaus laikysenos priežastis labai paprasta ir žmogiška – inteligentiškumas bei džentelmeniškumas.
Beje, H. Vaitiekūną drąsiai galime pavadinti vienos laidos kritiku, nes kiekviename savo naujame rašinyje jis aptaria kokią nors vieną laidą ar vieną iš temų, buvusių toje laidoje. S. Valiulio tekstams labiau tiktų apžvalgininko, nei TV kritiko etiketė. Tiesa, virš jo straipsnių „Respublikos” priede „TV publika” taip ir yra parašyta. S. Valiulio rašiniai – kaip gero kokteilio stiklas. Perskaitęs juos supranti: pražiopsota laida – nedidelis nuostolis. Nes po autoriaus straipsnių pasijauti taip, tarsi ką tik būtum ją pažiūrėjęs. Nors tarp šių dviejų kritikų daugiau panašumų nei skirtumų, vienas skirtumas labai aiškiai matomas: S. Valiulis pakantesnis popkultūrai. O tai – vyresnio amžiaus žmogų ne tik jaunina, bet ir puošia.
Visame pasaulyje televizija pati save reklamuoja. Tačiau jai to neužtenka. Papildoma reklama – dienraščiuose esantys specializuoti priedai ir įvairūs žurnaliukai. Retkarčiais juose galime aptikti kokį nors rašinėlį apie TV. Bet visa tai – smulkmė.