Vien meilės vaikams ir noro tapti įtėviais per maža. Indrė ir Žilvinas Naujaliai, norėdami tapti šešiametės Vilijos (vardas pakeistas) globėjais, o vėliau ir įtėviais, tapo ne tik biurokratinės tvarkos, bet ir savo ambicijų įkaitais.
Vienoje iš televizijos laidų Alytaus vaikų globos namų adresu buvo išsakyta kaltinimų prekyba vaikais. Įstaigos administracija, pasipiktinusi tokiais kaltinimais, pareikalavo tiesos neatitinkančių kaltinimų paneigimo. To paties pareikalavo ir globos namų steigėja Alytaus apskrities viršininko administracija.
Laukiantieji
Dėl įvaikinimo problemų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga per praėjusius metus gavo 11 skundų, šiemet vien metų pradžioje jų buvo užregistruota 5. Beveik 60 šeimų laukia, kada galės į namus parsivežti biologinių tėvų globos netekusius vaikus. Vaikų teisių apsaugos tarnybų (VTAT) sąrašuose yra apie 800 vaikų, kuriuos galima įsivaikinti, o įvairiose šalies globos institucijose gyvena daugiau kaip penki tūkstančiai vaikų, kuriais nesirūpina jų tėvai.
Pamatė ir pamilo
Ringaudų miestelyje Kauno rajone gyvenanti Naujalių šeima atkreipė dėmesį į mažąją Viliją, kai gegužės mėnesį Indrė su drauge apsilankė Alytaus vaikų globos namuose.
„Kai įžengėme pro grupės, kurioje auga Vilija, duris, vaikai ruošėsi pietauti”, – pasakojo apie pirmąjį susitikimą su globos namų auklėtine moteris.
Po to Indrė į globos namus užsuko dar keletą kartų, tačiau jau turėdama tikslą – aplankyti Viliją. „Iš pradžių važiuodavau pas mergaitę neturėdama ketinimų ją įsivaikinti, norėjau tik pabendrauti, bet vėliau ėmė stiprėti noras matyti ją augančią savo šeimoje”, – teigė Indrė.
Moteriai, atvažiavusiai į globos namus liepą, buvo pasakyta, kad mergaitė dalyvauja „Savanoriškos globos” projekte ir yra porai mėnesių išvažiavusi į Prancūziją pagyventi tos šalies žmonių šeimose.
Nepasitikėjimo slogutis
Kol Vilija svečiavosi prancūzų šeimoje, Indrė, pasitarusi su vyru, apsisprendė globoti, o vėliau ir įsivaikinti mergaitę. Tačiau įvaikinimo procedūros – ilgas procesas.
Sužinojusi moters ketinimus, globos namų administracija paaiškino, kad pirmiausia ji privalo kreiptis į savo rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kuri ir nurodys, kokių dokumentų reikia. Tik tada, kai šeima juos pristatys, Vilija savaitgaliais ir švenčių dienomis galėtų svečiuotis, o paskui ir apsigyventi Naujalių šeimoje. Be to, moteriai buvo pasakyta, kad globos namuose yra ir daugiau vaikų, kuriuos galima globoti ar įsivaikinti.
„Susidarė įspūdis, kad specialiai daromos kliūtys mums rūpintis Vilija. Spalį netgi buvau išprašyta iš globos namų”, – guodėsi moteris.
Alytaus globos namų direktorius Romutis Žebuolis neneigia, kad Indrė buvo paprašyta palikti grupę, kurioje prižiūrima mergaitė: „Pagal įstaigos vidaus tvarkos taisykles lankytojams draudžiama be administracijos leidimo vaikščioti po grupes, o Naujalienė tokio sutikimo net nebuvo prašiusi. Nebuvo pristačiusi ir dokumentų, kad atitinka globėjos reikalavimus, kad jai galima patikėti globotinę. Be to, ji turėjo sužinoti mergaitės socialinį statusą. Gal ja seniai domisi kita šeima”.
Anot Žebuolio, įstaigos darbuotojai tik džiaugiasi, kai žmonės nori rūpintis jų globotiniais, tačiau privaloma laikytis tvarkos. „Kas būtų, jei kiekvienas, užsukęs į globos namus, galėtų po juos laisvai vaikščioti”, – piktinosi Žebuolis.
Apkaltino prekyba vaikais
„Buvome šokiruoti, kai iš televizijos ekrano pasipylė kaltinimai vaikų prekyba”, – teigė Žebuolis.
Anot globos namų direktoriaus, jei vaikai važiuoja pasisvečiuoti užsieniečių šeimose, tai nereiškia, kad nesirūpinama jų interesais, kad norima juos išvežti iš Lietuvos.
„Savanoriškos globos” projekte Alytaus vaikų globos namai dalyvauja jau dešimtmetį. Kasmet 22-25 auklėtiniai važiuoja pagyventi prancūzų šeimose. Dar maždaug tiek vaikų į Prancūziją važiuoja iš globėjų ir socialiai remtinų šeimų. Per visą šį laiką nebuvo atvejo, kad kuris nors į užsienį nuvežtas vaikas būtų ten pasilikęs. Tarp lietuvių vaikų ir prancūzų neretai užsimezga nuoširdi draugystė, jie kasmet kviečiami vis į tas pačias šeimas. Yra pasitaikę keletas atvejų, kai užsieniečiai negalėjo priimti svečių iš Lietuvos, bet jie ir toliau rūpinosi lietuviukais. Vieni kasmet atsiųsdavo į Lietuvą žmogų, kuris jų šeimoje viešėjusiam vaikui visiems metams nupirkdavo drabužių, batų ir kitų reikalingų daiktų, kiti apmokėdavo kelialapius į stovyklas. Be to, prancūzai rūpindavosi ir vaikų sveikata.
„Žmonės neturėtų manyti, kad prancūzai, priimdami mūsų vaikus laikinai pagyventi savo šeimose, turi kokios nors naudos. Jie vaikus išlaiko iš savo lėšų, valstybė paramos šiam tikslui neskiria. Priešingai, šeimos turi įveikti nemenkas biurokratines kliūtis, kad gautų municipalinių tarnybų sertifikatus, leidžiančius priimti pagyventi užsieniečių vaikus”, – pasakojo Žebuolis.
Vaikai į Prancūziją skraidinami tik lėktuvu, o vykimo į svetimą šalį reikalai derinami su VTAT, sąrašai su jų duomenimis tvirtinami Užsienio reikalų ministerijoje.
Lietuviai įsivaikinti neskuba
Dabar Alytaus vaikų globos namuose auga 160 globotinių nuo 4 iki 16 metų. Per 12 metų iš šių namų nė viena lietuvių šeima nepareiškė pageidavimo įsivaikinti nors vieną globotinį. O užsieniečiai įsivaikino 25. Anot globos namų darbuotojų, belgai, norvegai, italai, amerikiečiai įsivaikino tuos globotinius, kurie Lietuvoje niekam nebuvo reikalingi, nes užsieniečių, skirtingai nei lietuvių, nebaugina vaikų sveikatos būklė. Jie į globos namus eina norėdami padėti vaikams.
Per praėjusius metus lietuviai įsivaikino 88 vaikus, užsieniečiai – dvidešimčia daugiau. Šiais metais lietuvių šeimose apsigyveno 85 vaikai, užsieniečių – 95.
„Pastebima vaikų globos mažėjimo tendencija. Dažniausiai svetimus vaikus globoti pasiima žmonės iš viduriniojo visuomenės sluoksnio. Tačiau ir į užsienį daugiausia emigruoja būtent šio sluoksnio atstovų, todėl ir mažėja norinčiųjų globoti”, – teigė Valstybės VTAT direktorės pavaduotoja Dalia Lapėnienė.
Tikisi auginti mergaitę
Naujalienė nežada nuleisti rankų ir tikisi, kad anksčiau ar vėliau mylima mergaitė apsigyvens jų šeimoje. „Jau turime globėjų pažymėjimus. Kauno rajono VTAT pateikėme prašymą, kad kol teismas pripažins mus globėjais, Vilija galėtų gyventi su mumis”, – dalijosi viltimis moteris.
Tačiau Naujalių laukia dar vienas sunkus etapas. Vilija turi broliuką, kurį globoja kita šeima. Pirmiausia reikės išspręsti klausimą, ar vaikus galima apgyvendinti atskirose šeimose, ar taip nenukentės jų interesai.
Lapėnienės teigimu, lietuviai retai įsivaikina daugiau kaip du vaikus, o užsieniečiai gali į savo šeimą priimti tris ir daugiau vaikų, todėl, atsižvelgiant į vaikų biologinius ryšius, leidžiama užsieniečiams įvaikinti būrį brolių ir seserų, užuot leidus jiems augti valstybinėse globos įstaigose.
„Reikia maksimaliai užtikrinti, kad brolis ir sesuo ateityje bendrautų. Ir Vilijos atveju pirmiausia bus ieškoma varianto, kad vaikai augtų vienoje šeimoje. Vienai iš mamų siūlysime abu vaikus auginti. Mūsų šalyje laikomasi nuostatos, kad vaikai turi augti kartu, jei tai neprieštarauja vaiko interesams”, – teigė Lapėnienė.
Su tokia nuostata kategoriškai nenori sutikti Naujalienė: „Su Vilijos brolio globėja esame draugės, mūsų šeimos bendrauja, todėl vaikams susitikti jokių problemų nebus. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti vaiko interesų, o ne vadovautis sustabarėjusiomis nuostatomis. Juk užsienyje vaikus atskiria. Žmonės tarsi skatinami įvaikinti kuo daugiau vaikų, rengiamos gražios akcijos, bet ir biurokratinių kliūčių netrūksta. Jeigu jų nebūtų, neabejoju, kad būtų įvaikinama daugiau vaikų. Ką pasakyti tai mažai mergytei, kuri jau dabar mane vadina mama ir klausinėja, kodėl jos neaplankau”, – piktinosi Naujalienė.
Reikėtų vadovautis protu
Vilijos tėvai gerai žinomi Alytaus rajono VTAT darbuotojams. Tai viena asocialiausių rajono šeimų. Be minėtojo brolio Vilija turi dar tris. Vilijos šeima nebaugina moters, pasiryžusios priimti į savo šeimą šešiametę: „Žinau, iš kokios ji šeimos, konsultavausi su psichologais. Išsiaiškinau, kad didžiausią reikšmę asmenybei formuotis turi aplinka, kurioje žmogus auga”.
„Negerai eiti į globos namus ir rinktis vaiką, tai ne prekė, nors praktika rodo, kad kai kurie globos namai leidžia būsimiems įtėvams patiems išsirinkti vaiką”, – teigė Lapėnienė.
Bet, Naujalienės nuomone, tai irgi nėra gera nuostata, nes juk dvasinis ryšys gali atsirasti nebūtinai su tuo vaiku, kuriam atėjo eilė būti įvaikintam.
„Ši moteris turėtų paklausyti ir proto balso, – sakė Žebuolis. – Nereikia manyti, kad tik globėjai ir įtėviai nori gero vaikams. Visa globos namų bendruomenė stengiasi, kad mūsų globotiniai jaustųsi gerai. Tegul ji, siekdama savo tikslų, laikosi nustatytos tvarkos”.
Dėl to, kad anksčiau Vilija lietuvių šeimos nesidomėjo, mergaitė buvo įrašyta į tarptautinio įvaikinimo sąrašus. Ji buvo parūpusi vienai prancūzų šeimai, tačiau apie oficialų užsieniečių ketinimą įvaikinti Viliją globos namų direktorius Žebuolis sakė nežinąs. Be to, lietuviams visada suteikiama pirmenybė įvaikinti savo šalies vaikus.
Sistemą reikia tobulinti
Anot vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės, mūsų įvaikinimo sistema nėra tobula. Kad būtų kuo daugiau įvaikinama be tėvų globos paliktų vaikų, būtina iš esmės kai ką keisti. Pati didžiausia problema – reikiamų dokumentų sutvakymas. Jis užtrunka pernelyg ilgai.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnyba pateiktė išvadas ir pasiūlymus atitinkamoms institucijoms. Būtina parengti vaiko paėmimo iš šeimos tvarką, nes kartais vaikai paimami nesant pakankamo teisinio pagrindo. Nepakankamai dirbamas socialinis darbas su vaiko biologine šeima siekiant grąžinti vaiką į šeimą.
Labai svarbu, kad vaikas, kuris gali būti globojamas šeimoje ar įvaikinamas, nebūtų ilgą laiką globojamas institucijose. Dažniausiai pageidaujama įvaikinti vaiką iki 6 metų, tačiau yra nemažai atvejų, kai ilgai ribojant tėvų teises, vaikas per ilgai užsibūna globos namuose.
Tinkamiausios vaikui įvaikintojų šeimos parinkimas turi būti sąlygotas ne eiliškumo (kaip yra dabar), o kompleksiniu ir visapusišku įvaikintojų šeimos įvertinimu, taip pat prioritetiniu vaiko teisių ir jo teisėtų apsaugos ir gynimo principu. Šalaševičiūtės nuomone, vaikų globos šeimoje ir įsivaikinimo procesus stabdo ir susidaręs neigiamas visuomenės požiūris į žmones, norinčius globoti ar įvaikinti vaikus.