Buvusio mero mersedesu nepapirko

Klaipėdos Laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės valdybos pirmininkas Povilas Vasiliauskas automobilio nelaiko nei draugu, nei šeimos nariu, tačiau pripažįsta, jog vairuoti jam patinka.

„Dar nemokėdamas vairuoti dažnai sapnuodavau tai darąs. Toks nenusakomas lengvumo jausmas, lyg skristum. Kai draugo paprašiau, kad parengtų vairavimo egzaminui ir pirmąkart sėdau prie vairo, apėmė lygiai toks pat jausmas kaip sapnuose, toks beveik laimės pojūtis”, – prisimena P. Vasiliauskas.

Kokią vietą jūsų gyvenime užima automobilis?

Tai man jokiu būdu nėra hobis. Daugelis vyrų mašinas baisiai lepina, „cackina”, bet man tai yra tik prailgintos kojos, reikalingos nuvažiuoti į tašką B. Mano požiūris į automobilius yra pragmatiškas, neromantiškas ir neįdomus.

Vadinasi, pats automobilio neprižiūrite?

Mano požiūris į viską profesinis – mašinomis rūpintis turi specialistai. Be to, jei sugenda šiuolaikinis automobilis, beviltiška bandyti kišti į jį rankas. Reikia tik turėti, kam ir kuo paskambinti. Esu įsitikinęs, kad visko suprasti automobilyje neįmanoma. Įkišęs nagus į šiuolaikinį automobilį gali tik malkų priskaldyti. Na, žinoma, kartkartėmis jį nuplaunu, dulkes nuvalau, pripučiu padangas ir patikrinu, ar užtenka langų skysčio.

Naują automobilį įsigijote maždaug prieš mėnesį. Kodėl prireikė pakeisti anksčiau turėtą „Nissan Maxima”?

Septynerius metus juo važinėjau. Labai gera mašina, bet jau ir šonai apibraižyti, ir šiaip morališkai „nudrožta” buvo. Dabar įsigijau „Toyota Avensis”, kurią ką tik spėjau apibrozdinti. Ši mašina, ko gero, buvo geriausia, ką pagal mano suformuluotus poreikius galėjo pasiūlyti pardavėjai. Rinkausi iš keturių, paskui konkursas vyko tarp dviejų automobilių, ir šitas tikriausiai geriausiai atitiko mano įsivaizdavimą. Gerai valdoma, užtenkamai erdvi, puikiai važiuoja.

Ar kaip politikas ir verslininkas jaučiatės įpareigotas važinėti prabangiu automobiliu?

Ne. Nejaukiai jausčiausi tik važiuodamas su sulūžusiu, netvarkingu ir mažu automobiliu. Automobilis turi būti užtenkamai erdvus, stabilus, o komplekso pakelti savo reputaciją ir prestižą brangiu automobiliu neturiu. Vyras reputaciją, vardą užsitarnauja savo darbais, o ne brangiais daiktais. Automobilis man turi būti tik patogus ir galingas. Ir spalva neturėtų būti nemaloni. Nejaukiai jausčiausi važinėdamas su geltonu ar kokiu nors ryškiai žydru, raudonu automobiliu. Tiesa, turėjau raudoną „Audi”, važinėjau ja pusmetį, o paskui perdažiau sidabro spalva.

Sakoma, kad raudonas automobilis – saugiausias.

Saugumą lemia ne spalva, o profesionalumas. Spalva – galbūt tik viena šimtoji galimybės, kad tavo kvailas važiavimas bus pastebėtas greičiau.

Ar prisimenate savo pirmąjį automobilį?

O kaipgi – pirmąją mašiną kaip ir pirmąją meilę. Tai buvo kavos su pienu spalvos naujas tryliktas žiguliukas. Labai ja džiaugiausi. Buvo kokie 1985-1986 metai, o tais laikais turėti visiškai naują automobilį buvo didelis dalykas. Įdomu tai, kad tuo metu, kai gavau paskyrą automobiliui iš darbovietės, dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo. O paskyrą reikėjo realizuoti, jei gerai prisimenu, per mėnesį. Teisių neturėjau ilgą laiką, net būdamas maždaug trisdešimties, nes mano filosofija buvo tokia – jei neturiu automobilio, kam tas vairuotojo pažymėjimas. Taigi tada liko gauti tik pažymėjimą, o vairavęs nebuvau nė karto. Tiesa, būdamas dvylikos per bulvių sodinimo talką bandžiau pavairuoti brolio sunkvežimį ir vos nepadariau avarijos.

Vairavimo egzaminui pasirengti padėjo bičiulis. Labai greitai mokiausi, draugas net apšaukė pirmąkart prisėdus prie vairo, kad meluoju, jog nesu anksčiau vairavęs. Kelių eismo taisykles jau mokėjau anksčiau, mat esu teisininkas. Pirmas mano savarankiškas vairavimas buvo iš Kauno autocentro, kai davė man tą žiguliuką su visais popieriais bei penkiais litrais benzino. Judriausiomis gatvėmis, sankryžomis man reikėjo nuvažiuoti iki degalinės, kad prisipylęs benzino galėčiau grįžti į Klaipėdą. Čia ne kaimo keliukai, kuriais važinėdavau su draugu-instruktoriumi, bet viskas sėkmingai pavyko.

Nuo to laiko daug automobilių turėjote?

Gal 10, gal ir daugiau. Įsiminė mersedesas, kuris buvo antras. Pavažinėjęs kelerius metus Vokietijoje nusipirkau seną mersedesą. Opozicijos laikraščiai tik rašė, kad miesto meras, kuriuo tada buvau, gavo kyšį – mersedesą, kuris kainuoja kelis tūkstančius markių. O nusipirkau aš jį, supuvusį, pagal skelbimą Vokietijoje už tada man tikrai beprotiškai didelę sumą – 2,5 tūkst. markių…

Laikote save geru vairuotoju?

Mano nuomone, esu geras vairuotojas, nesu turėjęs jokių rimtų problemų, padaręs avarijų. Vairuoju jau apie 20 metų. Tiesa, nesu labai drausmingas, bet kuo toliau, tuo darausi drausmingesnis. Visos mano problemos su kelių policija būdavo dėl greičio viršijimo, bet dabar automobilyje yra autopilotas, ir to padaryti neleidžia. Geras įtaisas, gaila tik, kad vairo nesukioja.

Tiesa, su tuo pirmuoju žiguliuku nesėkmingos buvo pirmosios važinėjimo savaitės, bet ne aš kaltas buvau. Pačią pirmą savaitę, kai tik jį įsigijau, važiavau pro „Klaipėdos” viešbutį, ir staiga absoliučiai barbariškai, kvailai ir nesuprantamai taksistas ėmė ir pylė man į šoną. Tuo nesibaigė – po poros savaičių į galą „įvarė” autobusas. Man labai reikšminga ir svarbi mašina per mėnesį du kartus buvo paženklinta taisykles pažeidžiančių viešojo transporto vairuotojų profesionalų.

Galbūt teisininko profesija padeda kartais išsisukti nuo baudų?

Be abejonės, teisinės žinios labai padeda ginčytis su policininkais, kai jie yra neteisūs. Būna ir taip, bet dažniausiai neteisūs yra eismo dalyviai, todėl geriausia nuleisti galvą ir pripažinti kaltę. Kito vaisto nežinau. Kai pareigūnai mato, kad nesidraskai, apsiriboja pastaba ar mažesne bauda. Ginčai tik komplikuoja situaciją, o pareigūnas galų gale vis tiek lieka teisus.

Gal teko patirti kelyje kokių nuotykių?

Kokie čia gali būti nuotykiai vairuojant – vos neužsimušiau, arba tėškiausi į sieną, variklis išlėkė, o aš pats ir alaus dėžė ant galinės sėdynės liko sveiki. Žinoma, visa tai nutiko ne man. Be to, būna ir taip – pažįstamas kaip tik pasakojo, kaip pavėžėjo žmones iš vieno festivalio. Pabendravo, paskui atsisveikino, atsibučiavo ir žiūri – ogi nebėra kuprinės. Tokie ir nuotykiai.

Pats pakeleivių neimate?

Kuris laikas jau nebeimu, nors anksčiau ir pats „tranzuodavau”. Tada buvo ir kiti laikai, ir kiti žmonės. Dabar pažįstamų patirtis nėra labai gera – ar pavagia ką nors, ar sėdynes supjausto. Žinoma, ne visi tokie, bet tai numuša ūpą stoti pamačius ištiestą ranką. Dabar tai darau tik kai būna blogas oras, o ant kelio stovi moteris su mažu vaiku.

Sakote, moteris pavežtumėte, o kaip jas vertinate prie vairo?

Yra toks kvailas posakis, kad moteris prie vairo blogiau už girtą šoferį. Aš jam nepritariu – yra „agurkų” ir tarp vyrų, ir tarp moterų. Vyrai iš prigimties gal labiau linkę prie technikos, racionalesni kelyje, bet tai – tik statistinis vairuotojas. Esu matęs tokius rimtus vyrus kelyje tokias kvailystes darant… O gražios moterys sudaro problemų prie vairo sėdintiems vyrams, nes jie myli akimis.

Giedrė Norvilaitė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.