Be ypatingos gamtos dovanos menininkas nesukurtų kūrinio, kuris jaudintų minias žmonių. Smuikininkas Martynas Švėgžda von Bekkeris į savo dvasios žemę Lietuvą, į tarptautinį muzikos festivalį „Alternatyva – 2006. Gamta”, vyksiantį Klaipėdoje bei Vilniuje lapkričio 3-14 d., sukvietė pasaulio muzikos garsenybes. Jos publikai atvers savas neaprėpiamas kūrinijos erdves.
Kas Jumyse išskėlė tą altruizmo kibirkštį rengti tarptautinius festivalius?
Grynai dvasinės vertybės, kuriomis vadovaujuosi, mokydamasis iš savo ir kitų klaidų. Aišku čia, Lietuvoje, yra labai sudėtinga daryti tai, ką darau, nes visuomenė yra nepaprastai provinciali, dar neišprususi.
Palyginus su kitomis Europos šalimis, mes turime mažiausią skaičių žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Mes praradome trečdalį gabiausių ir protingiausių, kurie paliko šalį, o tie, kurie liko, pragmatiški ir merkantilūs.
Politika tapo absoliučia prostitute, nusispjovusia ant dvasinių vertybių. Visi tik žiūri, kaip greičiau padaryti pinigą, apgauti kitą, ir nesirūpiname tuo, kas iš tiesų vertinga, nors neapčiuopiama. Tos vertybės lieka kaip mūsų dainos, mūsų kalba, gamta ir tikėjimas.
Lietuvoje visiems sudėtinga, bet grįždamas čia prieš trejus metus nesitikėjau rasti tokį moralinį nuosmukį.
Tai kas Jus patį verčia versti kalnus?
Tikėjimas, Viešpatie. Viltis. Daugiau nėra už ko griebtis. Ir kelių draugų sambūris, kurie dar tiki alternatyva. Festivalis penktą kartą klijuojasi tokių žmonių dėka. Mes dirbam visuomeniniais pagrindais, esame žeminami. Niekas su mumis nesiskaito, iš mūsų juokiasi.
Aš žinau, kad mano mintis, idėja turi išliekamąją vertę, ir šventai tikiu tuo, kaip mane auklėjo tėvai ir seneliai, ir tiesiog darau, kas priklauso.
Koks bus šiemetinis festivalis „Alternatyva – 2006. Gamta”? Papasakokite apie festivalyje dalyvausiančius atlikėjus.
Šiandien festivalio atidarymo proga Žvejų rūmuose gros unikali folk-pop-rock grupė „Ale Moller”. Visi šios grupės atlikėjai yra iš skirtingų pasaulio kraštų – Švedijos, Graikijos, Senegalo, Kanados, Meksikos – kartu kuriantys nepaprastą muzikos, judesio, dainos, šokio bei šou improvizaciją, paremtą jų kraštų folkloro tradicijomis. Beje, šis kolektyvas praėjusiais metais gavo „Gramy” apdovanojimą.
Norėčiau išskirti ir džiazo koncertą, kuriame gros tikrai vienas garsiausių pasaulyje kontrabosininkų Henri Texier. Ne taip paprasta buvo jį pasikviesti į Lietuvą, nes jo koncertai paprastai planuojami labai toli į priekį, tačiau mes prieš kelerius metus į festivalį pasikvietėme jo sūnų, taip pat džiazo muzikantą, o dabar jau jis įkalbėjo savo tėvą atvykti kartu į Klaipėdą.
Džiaugiuosi, kad bus vakaras, skirtas poezijai, dainoms ir mintims, kuriame savo tekstus skaitys poetas bei eseistas R. Rastauskas, filosofas L. Donskis, o tarpuose tarp jų minčių skambės afrikietiškos dainos bei būgnų muzika, atliekama Plazi iš Togo ir Raymond iš Liberijos.
Šiemet festivalyje daugiau dėmesio skirta dailei. Klaipėdos koncertų salės fojė vyksiančioje parodoje dalyvauja net aštuoni menininkai, kūrių kūryba atstovauja labai skirtingiems stiliams bei kryptims.
Taip pat festivalio metu bus parodyti du filmai – vienas Jono Urbonavičiaus „Nepasiekiamas horizontas” apie geriausią Lietuvos smuikininką, kurio ne taip seniai netekome, Raimondą Katilių. Tai bus šio filmo premjera.
Antrasis – specialiai festivaliui sukurtas Andriaus Seliutos filmas „Dievuje” apie mūsų dabartį, apie gamtą bei gamtosaugą. Šis filmas bus rodomas Jūrų muziejuje koncerto metu, kuriame muzikantas iš Prancūzijos Michel Deneuve gros savo paties sukurtu krištoliniu instrumentu, kurių yra vos trys visame pasaulyje, o šalia, žinoma, plaukios ir delfinai. Tai bus įspūdingas vakaras.
Man pačiam yra labai svarbus jungtinio S. Šimkaus konservatorijos, E. Balsio menų gimnazijos ir Lietuvos muzikos akademijos simfoninio orkestro, vadovaujamo Roberto Šerveniko, bei choro „Ąžuoliukas” koncertas, kuris vyks Vilniuje.
Jūsų paties koncertinės laisvo menininko klajonės po Europą – didysis gyvenimo nuotykis?
Erdvė laisvei lygi kelionei, kelionė lygi gyvenimui, šis – grojimui. Man visą laiką svarbu ne kur aš esu, o su kuo aš esu. Ir ne kokioj salėj, o kaip aš groju.
Negalėčiau išskirti kurios šalies, o vieną fantastiškiausių įspūdžių paliko viena paskutinių kelionių į Portugaliją, Lisaboną.
Nuvažiavęs ten, dėsčiau pustrečios dienos. Dabar laukiu Muzikos akademijoje panorusių mokytis dviejų portugalų.
Smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis sakė, jog muzika jį pagauna it paukštį srovė. Kas Jums yra kūryba? Kartais atrodo, smuikininkas darbuojasi kaip medkirtys mokslininko protu.
Mes nesame medkirčiai, o moksle ir mene galbūt yra tokia fazė ar dimensija, erdvė, kur mus aplanko idėja. Man tai yra mūza, mokslininkui – formulės.
Dažniausiai esu tik sąžiningas kitų kūrybos interpretuotojas, tik stengiuosi atlikti, ką reikia, o iš kitos pusės – perteikti savo mintis, jausmus, būsenas, potėpius, kurie, man atrodo, tinka. Kai groju savo kūrybą, galiu sau leisti pakeisti tekstą ar paimprovizuoti.
Tai, kas mums duota Dievo, niekada neatsiskleidžia be darbo ir tikėjimo. Ir man atrodo, kad kiekvienas menininkas pasakytų, kad vieno gyvenimo jam neužtenka.
Sakoma, smuikas – žydiškas instrumentas. Gal iš tiesų juo lemta perteikti tą biblinę išmintį ir pasaulio sielvartą? Kaip žmogaus balsui.
Žinot, smuiku griežia visas pasaulis, ir vis kitaip. Nepriskirčiau jo nė vienai tautai. Tikrai nepasakyčiau, kas yra gražiau: koks norvegiškas lendleris smuikeliui ar žydiška dainelė.
O dėl balso jūs pataikėt. Aš savo studentus irgi mokau smuikeliu naudotis kaip balsu, nes tas instrumentas yra pagamintas Italijoje pagal bel canto (gražus dainavimas, virtuoziška technika – Aut. past.), tik mes turim gerklėj vieną stygą, o smuikelis keturias. Tik tiek, kad smuiku nereikia kvėpuoti, bet mes turime išmokti kvėpuoti stryku, smičiumi. Tai reikia jausti.
Jaučiate pedagogo pašaukimą?
Taip, didžiulį. Jei leisit, pradėsiu lankstu. Praėjusį sekmadienį, kai buvo šlapdriba ir kabinau festivalio afišas, netyčia užėjau į vieną jaukų Vilniaus viešbutuką, ir tarpduryje sutikau jo savininkę.
Ji man sako: „Viešpatie, jūs žinojote, kad čia atėjote? Šiuo metu yra atvažiavęs svarbus dzenbudizmo mąstytojas iš Pietų Korėjos. Prašom sėstis prie stalo”. Ji paklausė, o gal turiu smuiką, nes mąstytojas mėgsta jo paklausyti.
Ir staiga aš supratau, kad reikia mokėti gyvenime skaityti ženklus… Aš žinau, kas yra dzenbudizmas, tai nuostabu, ir tai yra dalis mano gyvenimo būdo. Aš matau ir jaučiu dalykus keletu lygmenų.
Taip man yra ir su dėstytojavimu. Jeigu atsiranda žmonių, kuriems aš galiu padėti ko išmokti, suprantu, kad privalau tai daryti.
Esate švytinti asmenybė scenoje. Ar gyvenimas Jums irgi meno forma?
Tikrai negyvenu kaip vienuolis celėje. Kai kam aš nepatinku gatvėje ar viešose vietose, nes būnu visokiuose „stoviuose”. Aš nesijaučiu niekam turįs būti pavyzdžiu, aiškinti apie savo asmeninį ar profesinį gyvenimą, nes mano mąstysenos niekas ir nesupras.
Einšteinas yra sakęs, kad su metais jam vis mažiau patinka jo paties grojimas…
Milijoną kartų buvau savimi nusivylęs. Kuo toliau gyvenu, vis daugiau matau, ką galiu tobulinti. Tik su amžiumi atsiranda tiek skirtingų pareigybių ir veiklų, už kuriuos esame atsakingi, ir to laiko vis mažiau, tad reikia apskaičiuoti energiją, kad jos viskam užtektų.