Misija Afganistane – iššūkis valstybei

Šalies valdžia teigia pasirengusi perimti visą vadovavimą taikos palaikymo operacijai karų nualintame krašte, tačiau skeptikai abejoja tokiomis galimybėmis

Pusės mūsų šalies dydžio viename skurdžiausių Afganistano Goro regione nuo kitų metų Lietuvai patikėta ne tik vadovauti Provincijos atkūrimo grupei (PAG), bet ir ją finansuoti.

Kai kurie specialistai skeptiškai vertina šalies valdžios optimizmą ir net prognozuoja gėdingą misijos žlugimą. Tačiau krašto apsaugos ministras tvirtina, kad užteks lėšų, technikos ir patyrusių profesionalų priimti pirmąjį tokį Lietuvos istorijoje iššūkį. Kariai savo ruožtu teigia, kad Goro provincijoje lietuviai yra gerbiami ir morališkai remiami vietinių gyventojų.

Niūrios eksperto prognozės

Jungtinės Amerikos Valstijos pusantrų metų rėmė Lietuvos karių stovyklą „Camp Whiskey”. Nuo kitų metų visa finansinė atsakomybė guls tik ant Lietuvos pečių. Goro provincijoje lankęsis Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto daktaras, Islamo specialistas Egdūnas Račius abejoja, ar šalis pajėgi priimti tokį iššūkį.

„Didinti karių skaičių ir kartu išlaikyti stovyklos aptarnavimo kokybę, mano manymu, Lietuva tikrai nepajėgi, – sakė jis. – Misijoms skiriamų lėšų liūto dalis, liaudiškai tariant, atiteks tam, kad karys Anupras saugotų karį Euzebijų, o pastarasis – karį Jeronimą, kuris savo ruožtu saugo karį Anuprą”.

Pasak E.Račiaus, dar didesnė problema – lėšos civiliniams projektams. „Nors atsakingose Lietuvos žinybose tai aiškiai suvokiama, finansų pramušimas Gorui stringa”, – įsitikinęs jis.

Lietuvai patikėta provincija – pati vargingiausia. Ne vienas kalbintas karininkas irgi pasakojo, kad vietinių gyventojų skurdas yra šokiruojantis.

Seimas lėšų dar nenumatė

Užsienio reikalų ministerijos NATO ambasadorė ypatingiems pavedimams ir paramos projektų Afganistane koordinatorė Gintė Damušytė teigė, kad kol kas kitų metų valstybės biudžete lėšų Goro provincijos plėtrai nenumatyta. „Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijos įteikė prašymą skirti 4 mln. litų ir tikimės teigiamo sprendimo, – vylėsi ji. – Be to, Europos Komisija nuo kitų metų PAG projektus parems 10 mln. eurų. Manau, kad mūsų projektų finansavimui iš šio fondo turėtų tekti apie milijonas eurų”.

Šiemet Seimas atkuriamam Afganistano regionui iš pradžių skyrė vos 140 tūkst. litų. Tik vasarą, tikslinant biudžetą, papildomai surasta milijonas litų.

Goro provincijoje iš viso pradėta daugiau nei šimtas ilgalaikių projektų. Pasak G.Damušytės, daug bendradarbiaujama su pasaulio nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios gauna lėšų Afganistano plėtrai. „Su jomis Goro provincijoje statome mažąsias hidroelektrines, rūpinamės vietinės policijos stiprinimu, infrastruktūros, švietimo, medicinos sistemos gerinimu, kitais svarbiais dalykais. Įgyvendindami projektus stengiamės įtraukti ir vietines bendruomenes”, – sakė ji.

Lietuvos kariuomenės vado sekretoriato Civilių ir kariškių bendradarbiavimo skyriaus viršininko pavaduotojas majoras Eugenijus Vaicekauskas pastebi, kad ir Vakarų šalys jau pripažįsta skiriančios per menką dėmesį Afganistanui. „Vienas britų generolas pareiškė, kad jei parama šiai šaliai ir toliau liks tokia vangi, Afganistanas bus įstumtas atgal į talibų rankas”, – sakė karininkas.

Pernai Afganistane tarnavęs E.Vaicekauskas prisimena ne vieną neracionalų ir nesąžiningai įgyvendinamą vakariečių projektą. „Pavyzdžiui, viena organizacija pastatė ligoninę, bet pasirodė, kad joje nėra kam dirbti. Kita organizacija nutiesė vandentiekį į miestą, tačiau paliko be vandens prie šaltinio esančius kaimus, – pasakojo jis. – Tačiau padėtis pagerėjo, kai Afganistano valdžia uždraudė projektus kurti statybų organizacijoms – dabar jos gali būti tik rangovais”.

Ministras nusiteikęs optimistiškai

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas tvirtino tikįs kariuomenės sugebėjimais ir Lietuvos finansinėmis galimybėmis išlaikyti PAG. „Amerikiečiai ir sąjungininkai stovyklai skirdavo po trečdalį lėšų, o mes – du trečdalius. Dabar pagrindinė našta teks mums, tačiau tam panaudosime tik dešimtadalį krašto gynybai skiriamų pinigų”, – sakė jis. Pasak ministro, kitiems metams kariuomenės reikalams numatyta 1,1 milijardo litų, vadinasi, stovyklavietei Goro provincijoje teks daugiau kaip 100 mln. litų. Tačiau šios lėšos negali būti tiesiogiai panaudotos civiliniams projektams.

J.Oleko teigimu, materialinė lietuvių stovyklos bazė nuolat gerinama. „Šią žiemą aprūpinsime karius vikšrinėmis mašinomis, nes provincijoje beveik nėra kelių, – sakė jis. – Goro regionas palyginti ramus ir ten neverta didinti karių skaičiaus, nes išpuolių per pusantrų metų nebuvo, tik pavieniai kriminaliniai incidentai. Vietiniai gyventojai mus labai palaiko. Tuo įsitikinau lankydamasis Afganistane”. Goro regione tarnauja 120 mūsų karių, taip pat keli Danijos, Islandijos ir Kroatijos būriai.

Tuo tarpu E.Račius mano, kad situacija bet kada gali pasikeisti. „Padėtis visoje šalyje tolydžio prastėja, pastebi jis. – Yra tikimybė, kad ji blogės ir Gore. Per šį regioną eina svarbūs narkotikų tranzito keliai, jame netrūksta vietinių karo vadukų. Pavyzdžiui, vienas jų 2004 metais buvo net užėmęs Čaghčaraną ir privertęs gubernatorių, kitą vaduką, sprukti. Provincijos pietuose stebimas antivyriausybinių puštunų telkimasis”.

E.Račius minėjo, kad lietuvių stovykla įkurta slėnyje, o ją supančios kalvos dėl karių stygiaus nekontroliuojamos. „Stovyklą apšaudyti raketomis (kas sykį jau buvo padaryta) yra gana palanku, – įsitikinęs jis. – Optimizmą skatina tik tai, kad kol kas vietiniai gyventojai nėra atvirai priešiški PAG. Sunku nuspėti, ar nematydami ilgalaikių veiklos vaisių, pirmiausiai siejamų su ūkio kėlimu, jų požiūris nepasikeis. Kiek man žinoma, Krašto apsaugos ministerijoje pusbalsiu baiminamasi, jog vietiniai tampa irzlūs ir nebe tokie draugiški kaip su pirmosiomis PAG”.

Islamo specialisto nuomone, tokiai didelei teritorijai reikėtų gerokai daugiau karių ir technikos.

Tikslas – ne kontroliuoti, bet padėti

Misijose Afganistane tarnavę karininkai akcentavo, kad šioje šalyje neįmanoma karinė kontrolė. Tai nepavyko nei kolonijinei Didžiajai Britanijai, nei Sovietų Sąjungai. „Mes to ir nesiekiame, kitaip būčiau nuvykęs mažiausiai su divizija, o ne su pusantro šimto karių, – sako pavasarį pasibaigusios antrosios PAG misijos vadas pulkininkas Gintaras Ažubalis. – Mes siekiame padėti gyventojams atkurti saugią provincijos aplinką, stiprinti vietines valdžios institucijas”.

Pasak antrojo PAG štabo viršininko majoro Gintaro Jurčiukonio, vietiniai gyventojai gerbia ir vertina mūsų karių atliekamą darbą. „Labai dažnai PAG vadovybė taria lemiamus žodžius sudėliojant taškus tarp vietinių kilusiuose konfliktuose, – teigė jis. – Mūsų kariai yra kviečiami į visus miesto ir provincijos renginius, su gyventojais dalyvaujame futbolo, tinklinio, virvės traukimo varžybose”.

G.Ažubalis pridūrė, kad jam tarnaujant Afganistane nuolat buvo kviečiamas pas genties vadus. „Daug kartų teko pas juos ir nakvoti, valgyti prie bendro stalo. Vietiniai lyderiai taip pat dažnai lankydavosi stovykloje. Žinau, kad geri santykiai su gyventojais išlikę ir dabar”, – kalbėjo jis.

Anot E.Vaicekausko, lietuviai autoritetą įgijo ne tik darbais, bet ir elgesiu su afganais, pagarba jų papročiams, tradicijoms. „Pavyzdžiui, per Ramadaną nė vienas karys nevalgydavo, negerdavo ir nerūkydavo matant afganams, – pasakojo jis. – Netgi patruliuojant kalnuose paprašydavome vertėjo, jei jis laikydavosi pasninko, paėjėti kiek toliau, kad nematytų pietaujančių karių”.

Labiausiai E.Vaicekauskui įstrigo epizodas paskutinę tarnybos Gore dieną. „Keliu einanti mergaičių gimnazijos direktorė, pamačiusi išvykstančias mūsų mašinas, pamojavo kariams. Buvau šokiruotas, nes moterys Afganistane paprastai taip nedaro. Tai irgi daug pasako apie vietinių žmonių požiūrį į mūsų misiją”, – įsitikinęs karininkas.